Šikšnosparniai – nakties paukščiai. Saulei nusileidus būriai šių gyvūnų tyliai išsklendžia tamson medžioti, o aušrai brėkštant parlekia į savo slėptuves. Kartais mums kelia baimę ne tik keista jų išvaizda, bet ir menkai pažįstamas gyvenimas.
Vilniuje įsikūrusio Ekologijos instituto mokslininkas Kazimieras Baranauskas jau ne vieną dešimtmetį serga „šikšnosparnių liga” – landžioja po tamsius ir klaidžius rūsius, apleistas palėpes, atidžiai apžiūrinėja medžių dreves, nuolat ieškodamas šių gyvūnų.
Šįkart pėdinu paskui Baranauską juodu ir baugiu tuneliu susilenkęs, nesusivokdamas, kur svarbiau žiūrėti. Gamtos mokslų daktaras ragina: „Žiūrėk. Matai? Čia jų bent dešimt”.
Išties išvystu pilkšvus gumulėlius – tai europiniai plačiaausiai, vasarą šios rūšies šikšnosparnių nėra matęs ir pats Baranauskas – lindi tie žvėreliai, kur nors po ąžuolų žieve, o štai dabar, kai lauke gelia speigas, jie ilsisi čia kietu žiemos įmigiu.
Šikšnosparniai, nuostabūs nakties medžiotojai, orientuojasi pagal garsus, kuriuos patys skleidžia. – Feliksas Žemulis.