Rimtus virškinimo trakto sutrikimus gali sukelti ne tik virškinimo sistemos patologija, bet ir psichikos liga. Viena labiausiai paplitusių psichosomatinių patologijų – dirgliosios žarnos sindromas. Jai priskiriama 50-70 proc. visų storosios žarnos funkcijos sutrikimų.
Pasak rusų psichiatro Valerijaus Marilovo, dirgliosios žarnos sindromas – tai tik dalis ilgai trunkančios psichikos ligos. Tyrimai parodė, kad 92 proc. pacientų, sergančių dirgliosios žarnos sindromu, būtinai turi ir psichikos sutrikimų, pvz., skundžiasi nerimu, depresija. Dirgliosios žarnos sindromas tradiciškai pasireiškia storosios žarnos skausmu, dažnu viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Galimos ir įvairios simptomų kombinacijos. Dažniausiai tai jaučiama dieną, išgyvenant stresą ar įtampą. Retai – naktį. Ligoniai skundžiasi skausmu įvairiose storosios žarnos vietose, nors tyrimai rodo, kad skausmas telkiasi kairiojoje pilvo dalyje, šone. Moterys dirgliosios žarnos sindromą patiria 3-4 kartus dažniau nei vyrai. 90-iai proc. jis pasireiškia iki 30-ies metų amžiaus, vyrams – iki 40-ies. Silpnoji lytis dažniau skundžiasi nerimu, fobijomis ar depresija, labiausiai kamuojančiomis 3 – 5 gyvenimo dešimtmečius.
Mokslininkai stebėjo 250 žmonių, kurie po ilgo ir neefektyvaus gydymo gastroenterologijos klinikose buvo nusiųsti pas psichiatrus. Ką parodė tyrimai? Beveik visiems pacientams vaikystėje buvo pastebėti neuropatijos požymiai, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Jie atsisakydavo valgyti. Tokie vaikai nuo pirmų jų gyvenimo dienų buvo maitinami per prievartą. Todėl jiems valgis visuomet sukeldavo neigiamas emocijas. 8-9 gyvenimo metais neuropatijos simptomai dingdavo, bet virškinimo trakto sutrikimai likdavo ir pasireikšdavo susijaudinus (pvz., per egzaminą).
Sergančiųjų dirgliosios žarnos sindromu asmeninės savybės visuomet traukė tyrėjų dėmesį – jos buvo traktuojamos kaip rizikos faktorius. Dar prieš susirgdami pacientai buvo vertinami kaip labai sąžiningi, punktualūs, pareigingi žmonės, jiems sekėsi karjera. Tai moralistai, niekada nesiekiantys kompromiso, pasižymintys ypatingu jautrumu, paranojiškai įtarūs.
Mokslininkai pažymi, kad dažniausiai dirgliosios žarnos sindromas pasireiškia patyrus didelę psichinę traumą, nors ligoniai ir iki tol beveik nuolat išgyvendavo stresą. O psichinis sukrėtimas būdavo lyg paskutinis lašas. Pavyzdžiui, moterys dažniausiai konfliktuoja namuose (iš namų išėjo vyras, sutuoktinio neištikimybė, artimo žmogaus mirtis, sunki vaiko liga ir t. t.). Vyrų psichiką neretai traumuoja seksualinės problemos, nesėkmės darbe. Gindamiesi nuo to jie paprasčiausiai suserga.
Psichinių traumų pasekmė – depresija. O ji išprovokuoja pilvo skausmus, viduriavimą. Vėliau pasireiškia kiti virškinimo trakto sutrikimai – pykinimas, vėmimas. Tuomet pacientai skuba pas gydytojus, dažniausiai skųsdamiesi viduriavimu.
Žmonės guldomi į infekcinių ligų skyrius, jiems įtariama dizenterija. Atlikus išsamius tyrimus ši diagnozė atmetama. Bet besikartojantis viduriavimas, krentantis svoris verčia žmones vėl kreiptis į medikus. Ilgainiui formuojasi iškreiptas požiūris į ligą, pedantiškas visų gydytojo nurodymų vykdymas, ieškoma „solidžių” konsultacijų. Liga tampa savotišku gyvenimo būdu, nuolatiniu savęs gailėjimu. Neretai ilgalaikis neveiksmingas gydymas verčia galvoti ir apie onkologinę žarnyno ligą. Šiuos būgštavimus lydi baimė, nerimas, panika ir dar stipresnė depresija…
Deja, emocinė įtampa, lydima kancerofobijos – liguistos baimės susirgti vėžiu – be pėdsakų nepraeina: pacientams pasireiškia kitų organizmo sistemų psichosomatinės reakcijos, dažniausiai – širdies ir kraujagyslių sistemos. Ligoniai skundžiasi galvos svaigimu, skausmu, jiems tirpsta galūnės, smarkiau prakaituojama. Vyrams sumažėja lytinė potencija, moterims sutrinka menstruacinis ciklas.
Dažnai pažeidžiama ir oda – vystosi neurodermitas, psoriazė, smarkus bėrimas. Žmogui atrodo, kad jo sveikata visiškai pašlijo. Dėl to dar labiau sustiprėja kancerofobija. Ligoniai guldomi į terapijos skyrius. Deja, ir ten, nuodugniai ištyrus, jokios organizmo patologijos nerandama. Tik vėliau, motyvuojant „bendru nervingumu”, ligonis siunčiamas pas psichoterapeutą.
Norint išvengti tokių kančių, liga turi būti laiku diagnozuota, teisingai nustatytas jos klinikinis variantas ir paskirtas atitinkamas gydymas.
Pagal užsienio spaudą