Niekaip nenutyla aistros dėl Aukščiausiojo Teismo (AT) sprendimo, kuriame septyni garbūs teisėjai nors ir nepaneigė, kad Rolandas Paksas paviešino valstybinę paslaptį, bet ir nepatvirtino dėl, jų nuomone, įrodymų stokos, kad tai buvo padaryta. O tada, kaip žinoma, visos abejonės yra kaltinamojo naudai.
Žinoma, šis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas…
Bet ir Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, kuriame kiti jau net devyni nemažiau garbūs teisėjai nustatė, kad paslaptis buvo paviešinta, taip pat yra galutinis ir neskundžiamas. Žinoma, pagaliau, ir tai, kad abiejų teismų kompetencijos yra atribotos ir nė vienas iš jų negali paneigti kito teismo sprendimo. Akivaizdu, kad kiekvienas teismas neapsaugotas nuo netikslumų ir net klaidų. Bet kodėl mums peršama nuomonė, kad suklydo KT, o ne AT? Atsirado net nuomonių, skelbiamų per radijo laidas, kad kažkas turėtų prižiūrėti KT.
Bet kodėl ne AT? Jeigu ir būtų sudaryta tokia superteisminė priežiūros institucija, o kas ją prižiūrėtų? Praeityje tokia priežiūros institucija buvo Komunistų partijos Centro komiteto biuras, kurio sprendimai visada būdavo galutiniai, neskundžiami ir neklaidingi. Dabar, matyt, tokias funkcijas turėtų perimti Darbo partija, kurios vadovo arba jo bendraminčio sprendimas ir būtų ta galutinė tiesa. Bet nemanau, kad tokia demokratijos forma būtų priimtina net tiems, kurie norėtų kviesti „ant kilimo” tuos teisėjus, kurie priėmė sprendimą ne tokį, kokio buvo tikėtasi.
Bet grįžkime prie AT sprendimo ir panagrinėkime, ar jis tikrai toks nepriekaištingas, kokiu jį norėta matyti. Pirmiausia, Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) nustatyta, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka žiūrima, ar teisingai buvo pritaikytas Baudžiamasis kodeksas ir ar byla buvo nagrinėjama griežtai pagal BPK reikalavimus. Ir nieko daugiau.
Kaip žinoma, visiems valstybės pareigūnams galioja bendra taisyklė: viskas draudžiama, ko nenumato įstatymas. AT nusprendė, kad jam ši taisyklė negalioja, todėl pradėjo nagrinėti ir bylos aplinkybes, taip AT paversdamas dar vienu apeliaciniu teismu. Todėl AT sprendimas buvo priimtas pažeidus BPK, o iš neteisės teisė nekyla. Tai viena abejonė AT sprendimo pagrįstumu.
Antroji abejonė atsiranda, kai perskaitai visą AT sprendimą. Jame tvirtinama, kad bus atsižvelgta ne į pavienius faktus, o į jų visumą, kaip kad ir elgėsi Apeliacinis teismas. Tačiau nagrinėta ne faktų visuma, o vieninteliai atsitiktiniai faktai, kurių čia labai daug. O apie p.Drakšo paliudijimus, kurie nulėmė Apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį, apskritai nutylėta.
Klausimas – kodėl? O ką daryti su Pakso ir Borisovo prisipažinimais? Juk ne kankinimais jie buvo išgauti. Būtent jie turėjo būti principingai įvertinti, o ne nutylėti. Ar tie parodymai netiko į bendrą a priori parengtą schemą?
Trečia abejonė atsiranda, kai AT pirma perskaito rezoliucinę dalį, po to rašo jos pagrindimą. Per tą laiką spauda informuoja, radijas ir televizija diskutuoja, tad galima išklausius visus argumentus geriau pagrįsti rezoliucinę dalį.
Žinodamas visa tai, kiekvienas pilietis gali susidaryti nuomonę, kad sprendimas gali būti priimamas dar prieš bylos nagrinėjimą, o vėliau po juo pakišamas teisinis pamušalas.
Baigdamas norėčiau patarti tiems, kurie mano, kad KT sprendžia ne teisinės, o politinės atsakomybės klausimus, pasiskaityti Konstituciją, patį KT nutarimą ir išvadą. Gal tada kalbos, kad po AT sprendimo liko tik venas įrodytas kaltinimas, aprimtų. Kaip buvo, taip ir liko visi trys: neteisėtai suteikta pilietybė, valstybės paslapties paviešinimas ir neteisėtas poveikis verslininkams. Įdomu, ar kas nors iš kritikų skaitė visą bylos medžiagą, ar tik girdėjo, „ką pasakė viena ponia”?
Aloyzas SAKALAS, Europos Parlamento narys