Užėjo viduržiemio šaltis. Mums ne toks netikėtas – jis prieš tai sustingdė didžiulius Rusijos plotus. Rusiją tikrai toks speigas užklupo nelauktai. Sako, Maskvoje per vieną parą nuo beveik pliusinės temperatūros termometro stulpelis nėrė per dvidešimt padalų žemyn, sutrūkinėjo visoks metalas – elektros laidai ir įvairūs vamzdžiai.
Bet mūsų tas anticiklonas taip staigiai neužpuolė. Kol jis, rusų pavadintas „Generolu Speigu”, okupavęs ir Baltarusiją, atslinko pas mus, praėjo kelios paros. Visi žinom, kad siena tarp mūsų ir Baltarusijos (nors ji ir Europos Sąjungos rytinė riba) gamtai negalioja. Pamažu atšalo ir pas mus…
Pamažu atšalo ir pas mus – iš pradžių rytiniai rajonai, paskui vakariniai. Teko nuo speigų atpratusiems žmonėms išsitraukti visas šiltų drabužių ir apavo atsargas. Bet, skirtingai nuo Maskvos, šalčio rekordų pas mus neužfiksuota. Yra buvę ir stipresnių.
Prisimenu speigus su baisiausiom pūgom, kai ir keliai buvo užversti, ir sienos pyškėjo.
Šilumininkams ir energetikams buvo laiko pasiruošti speigo atakoms. Kas pasiruošė, kas ne, bet Telšiai pateko į didelę bėdą. Du trečdaliai miesto užšalo, nes sutrūkinėjo centrinį šildymą tiekiančiai „Litesko” bendrovei priklausantys vamzdžiai trasoje ir butuose. Sakau, gal bendrovės vadovai pasikliovė pasauliniu atšilimu ar nusprendė, kad įstojus į ES rusiški speigai mums nebegresia?
Manau, kad bendrovė neturėtų teisintis force majeure (nenugalima jėga) neva sukliudžiusia vykdyti tiesioginius įsipareigojimus. Tikri šeimininkai iš anksto pasirūpina savo ūkiu – išsiaiškina silpnąsias vietas ir jas sutvarko, o ne vien mokesčius už šildymą renka. Matėm – telšiškiai rodė žurnalistams plikus vamzdžius lauke…
Telšių žmonės turi teisę ne tik piktintis. Neįsivaizduoju, kaip gali moteriškė – ne narkomanė, ne benamė valkata, tik ligonė savo bute prišalti veidu prie grindų!
Telšiuose faktiškai savaitę buvo sutrikdytas miesto gyvenimas. O pradžioje „Litesko” atstovai žadėjo viską sutvarkyti per pusę paros… Dominuojančią padėtį Telšiuose turinti bendrovė neturėtų atsipirkti gyventojams dalinamais elektriniais šildytuvais ir gražiais pažadais viską kompensuoti. Gal atlygins kai kuriuos materialinius nuostolius – sprogusių vamzdžių užlietus daiktus, sugadintus baldus, gal – dideles išlaidas už butams šildyti panaudotą elektrą ar dujas. Netikiu, kad kompensuos sunkiau įrodomą žalą sveikatai (prisiminkime atšalusias ligonines, senelių namus, vaikų darželius, mokyklas, įstaigas), o ypač – moralinę žalą: baimę dėl šąlančių vaikų ir ligonių, nemigą, sutrikdytą darbingumą, rūpinantis sušilti ar išsaugoti nuosavybę. Daug teismų nusimato, nors mūsų žmonės ir nemėgsta bylinėtis.
„Litesko” vadovai jau kaltina gyventojus, kad remontininkai negalėję patekti į butus (tarytum žmonės privalėjo sėdėti drebėdami nuo šalčio namuose ir laukti, neieškodami šilumos kitur). Tikriausiai jie daug vilčių deda į tai, kad žemaičiai kantrūs. Ir penktą po avarijos dieną apsilankęs premjeras pareiškė, kad Telšiuose ne taip blogai…
Reikėtų daugiabučių gyventojų bendrijoms pagalvoti apie kitas galimybes pasišildyti. Visi žinome, kaip šilumą tiekiančios įmonės kliudo šilumos vartotojams įsirengti atskirą šildymo sistemą. Gauti tokį leidimą – beveik tas pats, kaip išlįsti per adatos skylutę…
Savivaldybė neturėtų apsiriboti tiekdama šąlantiems gyventojams karštą arbatą ar dalindama labdarą. Jos galioje surasti patikimą būdą užtikrinti šilumą telšiškių namuose ir sudrausminti savo įsipareigojimų nevykdančią bendrovę. Ir premjeras teisus – reikia, kad apie atsitikimą Telšiuose pamąstytų kitų savivaldybių vadovai.
Marytė KONTRIMAITĖ, rašytoja