Seimas savo energiją nukreipia aptarinėti įtartinus seimūnų poelgius. Pastarųjų įvykių analizė byloja, kad pasiekėme kritinę ribą, už kurios slypi žmogiškosios vertės praradimas.
Kad teisinė, moralinė ir politinė atsakomybė nėra vienas ir tas pats, atrodytų, yra aksioma. Už teisinių normų nesilaikymą atsako tik asmuo (arba asmenų grupė) dalyvaujanti neteisėtoje veikoje. Moralines normas nustato viešoji nuomonė, tradicijos. Jos nereglamentuotos įstatymais.
Moralinės normos vienodos visiems ir priklauso nuo to, kokioje visuomenėje žmogus gyvena. Jas sankcionuoja ir religiniai įsitikinimai. Už jų nesilaikymą niekas nebaudžia – visuomenė tiesiog smerkia, tačiau toks asmuo nustoja pagarbos, laikomas amoraliu (blogu) žmogumi. Nuo jo nusigręžiama. Tokiam žmogui nėra kas veikti politikoje. Tačiau cinikų ten netrūksta. Ne veltui senovės romėnai sakydavo: kvailių skaičius begalinis…
Politinė atsakomybė yra kolektyvinė (partija atsako už savo lyderio veiksmus, lyderis – už partiją, ministras – už Vyriausybę). Ji tiesiogiai nereglamentuojama įstatymais. Politikas yra nuolat stebimas. Dėl to jis turi būti nepriekaištingos reputacijos. Netikę politiko veiksmai veda prie partijos, kartais net prie valstybės žlugimo.
Normalaus ministro ir verslininko mąstymo logika skiriasi: ministras privalo mąstyti valstybinėmis kategorijomis, verslininkas – vadovautis savo verslo interesais. Jeigu verslininkas Viktoras Uspaskichas verčiasi žemes ūkio produktų gamyba, natūralu, kad jis ieško rinkos Maskvoje. Tas pats pasakytina ir apie Artūro Zuoko veiklą Maskvoje.
Bėda ta, kad jie verslo reikalus perkėlė į politikos lygmenį ir savo partijas įtraukė į tarpusavio rietenas, arbitrais pasitelkdami net maskviečius. Taip destabilizuojama valstybė. Darbiečių ir liberalcentristų tarpusavio ginčiai primena ne politinius debatus, o gaujų kautynes. Jie ignoruoja takoskyrą tarp verslo ir politikos. Vien Uspaskicho pasitraukimas problemos nesprendžia.
Verslininkui nebūtinas aukštasis išsilavinimas. Diplomo niekas nereikalauja ir iš pretendentų į ministrus ar Seimo narius. Ir visai kitas dalykas, kai įtariama melu. Jau pasiekėme tokį lygį, kai kariaujančios stovyklos praranda sveiką nuovoką. Tokio cinizmo Lietuvoje jau seniai nebūta. Įsiklausykime! Zuokas: „Šiandien kelti aukščiausius moralumo standartus (…) yra, manyčiau, destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje”. Ministras Žilvinas Padaiga pareiškia, kad jam svarbiausia kompetencija, o moralė jokios reikšmės neturi. Seimo narys Alfredas Pekeliūnas TV ekrane dėsto, esą reikia džiaugtis ir didžiuotis žmonėmis, kurie sugeba apgauti Briuselio biurokratus. Seimo komiteto pirmininkas Antanas Bosas kol kas nebando teisiškai neigti jam mestų įtarimų dėl kelių nužudymų. Laisva nuo politinės atsakomybės neturėtų jaustis ir teisėtvarka: už viešai pareikštus, o po to neįrodytus kaltinimus privalu atsakyti.
Gal Lietuvos naujosios politikos šulams atrodo, jog dauguma Lietuvos žmonių yra tokie pat brutalūs cinikai ir kad šitaip kraunamas politinis kapitalas. Deja, net Lietuvos patirtis įrodė, kad nė vienas pareigūnas neišsilaikė poste, kai tapo įtariamas, jog užsiima nešvariais darbeliais. Pačiam žmogui naudingiau, kai jis laiku pasitraukia. Tai pagaliau suprato ir Uspaskichas, ko niekaip nepajėgia suprasti Zuokas. Gal pastarasis tikisi švęsti savo klano pergalę?
Bronius Genzelis.