Supainioti Marijoną Mikutavičių su kuo nors kitu nepavyktų. Jo pilna visur: jis – žurnalistas, televizijos laidos vedėjas, dainų kūrėjas ir jų atlikėjas. Pats Marijonas tvirtina, kad pagal profesiją jis – žurnalistas. Tačiau tuojau pat prisipažįsta: jei gyvenimas pametėja kokią nors idėją, kodėl nepabandyti jos įgyvendinti? „Reikia viską išbandyti. Juk tai siūlo pats gyvenimas, ir negali atsisakyti. Vieni darbai sekasi geriau, kiti blogiau. Aukso vidurio nėra ir negali būti”,- įsitikinęs jis.
Esate dienraščio „Lietuvos rytas” žurnalistas, LNK televizijos laidos „Vakaras su Marijonu” vedėjas, dainininkas, aktorius. Ir dar būtų galima vardinti. Tačiau kas iš tikrųjų yra Marijonas Mikutavičius ir kam teikia pirmenybę?
– Žmogus, įgijęs fiziko diplomą, ne visada būna fiziku. Pagal specialybę esu žurnalistas. Jei tau gyvenimas suteikia galimybę išbandyti save kitose srityse, kodėl neišbandžius to? Nesu revoliucionierius, bet jaučiu, kad galiu nuveikti daugiau. Tai ir darau. Gimsta daug minčių, idėjų, krypčių. Tai man suteikia pats gyvenimas.
Kitas klausimas, ar viską iki galo padarau? Bet vėlgi – nepabandęs nesužinosi, ar tos idėjos vertos dėmesio.
Negalėčiau pasakyti, kas esu iš tikrųjų ir kam teikiu pirmenybę.
Futbolas – žaidimas Nr.1!
– Kokią vietą gyvenime užima futbolas? Teko girdėti, kad dalyvaujant Panevėžio 502-ojo gimtadienio renginiuose net televizorių atsivežėte, kad galėtumėte pertraukėlių metu stebėti rungtynes.
– Futbolas man – sporto šaka numeris vienas. Vieni kolekcionuoja drugelius, kiti iki pamišimo žaidžia skvošą arba augina raumenis, o mano hobis – futbolas. Be jo gyvenimas būtų nuobodus.
– Futbolo klubo „Prelegentai” komandos sudėtyje Marijonas užrašytas 14-uoju numeriu. Kokios pozicijos žaidėjas esate aikštelėje?
– Saugas. Pati gražiausia pozicija man. Darbo daug, aistros reikia įdėti žaidžiant saugo pozicijoje.
Nepatinka puolėjai – negalėčiau žaisti. Tik saugai sukuria aikštelėje veiksmą ir elgiasi kūrybiškai. Jie sustato viską į vietas ir jų dėka aikštelėje vyksta tikras futbolo žaidimo spektaklis. Man patinka rungtyniauti šioje pozicijoje. Nekeisčiau į kitą tikrai!
– Jei į Lietuvą atvažiuotų garsios pasaulyje futbolo ir krepšinio komandos, kurias rungtynes pasirinktumėte stebėti?
– Jokių abejonių nekiltų – žinoma, futbolo. Domiuosi ir krepšiniu, nesu diletantas šioje sporto šakoje, suprantu ją. Bet futbolas yra futbolas. Visada sergu už Lietuvos nacionalinę rinktinę. Stengiuosi nepraleisti nė vienų Nacionalinės rinktinės rungtynių.
„Nesu tobulas…”
– Neseniai prisijungėte prie Andriaus Mamontovo muzikinio projekto „LT United”. Kartu su kitais jo dalyviais dalyvausite Eurovizijos konkurso nacionalinėje atrankoje. Kokią vietą užims projekto daina? Kaip manote, ar teks dainuoti Graikijoje?
– Į finalą tikrai nepateksime – tai mano subjektyvi nuomonė.
Skeptiškai žiūriu į visokius konkursus. Tai yra loterija. Apskritai man visi konkursai juokingi. Nežiūriu į juos rimtai. Netikiu, kad lietuvaičiai laimės ką nors šiame Eurovizijos konkurse, bet ne tai svarbu. Daug svarbiau, kad būtų pastebėta Lietuvos atlikėjų daina.
Andriaus projekte sutikau dalyvauti ir dainuoti dainą „We Are the Winners” todėl, kad ji man patiko. Spontaniškai sukurta daina. Tokia pakylėta. O ir „chebra” ją atliks gera. Įdomu daryti tokius projektus. Kodėl nesutikti?
– Kuri jūsų sukurta daina artimiausia?
– Jaučiu sentimentus senokai sukurtai dainai „Trys milijonai”. Dar patinka „Aš miręs” ir „Ar prisiminsi tu mane”.
– Kas maloniau – vesti televizijos laidą ar dainuoti?
– Įvairiai būna. Būna, kad padarai labai klaikią laidą. Tada galvoji, kad geriau dainuoti. Kitą kartą atsitinka atvirkščiai – padainuoji taip, kad norisi skradžiai žemėn prasmegti. Tada sau pažadi nebedainuoti.
Kai dirbi ne vienoje srityje, atsiranda pusiausvyra, kuri kompensuoja nepasisekusius darbus. Toks gyvenimas – negali visų darbų atlikti puikiai. Visiems žmonėms taip: būna, kad sekasi puikiai, o po paros – blogiau ir nebūna. Juk ir genijai ne kiekvieną dieną sukuria ką nors genialaus. Esu normalus žmogus, ir visko man atsitinka. Nesu tobulas.
– Lietuvoje jūs vadinamas „svajonių jaunikiu”. Kaip jaučiatės išgirdęs garsiai tariant šiuos žodžius?
– Kvailai ir juokingai. Suprantu, kad tai žaidimas, ir jam parinktos tokios taisyklės. Tai galbūt daugiau metafora – juk ne tik man pritaikyti tokie apibūdinimai. Sakykim, grupė ŽAS vadinami skandalistais, Leonidas Donskis – filosofu, na, o Marijonas – svajonių jaunikiu. Iš Vakarų daug kas mus pasiekė – ne tik geri dalykai, bet ir visokie apibūdinimai. Nesu toks. Kai išgirstu, jog esu „svajonių jaunikis”, įsivaizduoju princą ant balto žirgo arba žmogų, turintį bajoriško kraujo. Kadangi nesu nei princas, nei galiu pasigirti bajoriška kilme, tai tas apibūdinimas man tikrai juokingas.
Degtinė suteikia sparnus
– Ramiu ir saldžiu jus pavadinti nelabai galima. Kokius keiksmažodžius galima išgirsti Marijoną tariant labai susinervinus?
– Tuos, kurie pirmiausiai ateina į galvą. Ir nelabai gražius. Nors nesu keikūnas: pasaulis, kuriame sukuosi, apriboja. Stengiuosi nesikeikti viešoje vietoje. Susėdame kartu su draugais ir nusprendžiame pasimėgauti besikeikdami. Savotiška iškrova.
– Kokį gėrimą mėgstate?
– Degtinę. Niekada nemaišau gėrimų ir, jei noriu pasigerti, geriu tik ją. Galiu išgerti du bokalus alaus, bet tai ne mano gėrimas. Degtinės gėrimas suteikia sparnus. Nesakau, kad skani ji – daug skaniau gerti kompotą, sultis, kokakolą. Nesu ir alkoholikas. Bet, jei jau nusprendžiau apsvaigti ir pasiekti tokį rezultatą, tada renkuosi ir geriu degtinę.
– Laidoje „Vakaras su Marijonu” dalyvauja įvairių žmonių, kurie kartais pasakoja apie bėdas, ne tik džiaugsmus. Kaip jaučiatės, kai galite tik išklausyti, o padėti – ne?
– Jaučiu dideli diskomfortą, kai negaliu padėti. Tokia laidos vedančiojo duona. Savotiškas egoizmas – viešai pardavinėti žmonių nelaimes. Išspaudi iš jų bėdas, o padėti negali, tik išklausyti.
Žinoma, daug maloniau jautiesi, kai po laidos paskambina žmonės ir sako, kad po jos buvo suteikta jiems pagalba. Prisimenu laidą, kada moteris guodėsi, jog negali pastoti. Po laidos skambino ir džiaugėsi, kad pastojo. Tada jaučiausi dvasiškai pakylėtas. Deja, tai būna retai. Tokia laidos politika – atverti širdis, ir iš žmonių nelaimių sukurti gerą laidą.
Tiesa, nesu saldus guodėjas nelaimių ištiktiems. Tai būtų nenuoširdu, o toks būti nenoriu. Geriau pasakyti šiurkštesnį, bet nuoširdų žodį, nei saldų, bet ne iš širdies. Tokiais atvejais visada vyksta dvikova su savimi, kad lazdos neperlenkčiau.
Raimonda Mikučionytė