Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvio akimis – privalumai ir trūkumai

Praėjusį šeštadienį „Gaublyje” papasakojau savo įspūdžius apie JAV gyvenamuosius namus, transportą, kelius bei vairuotojus ir policininkus. Šiandien – apie gamtą, pramogas ir mokyklas.

Kondicionierius – būtinas

Vietovėse, kur aš lankiausi, klimatas gerokai šiltesnis nei Lietuvoje. Palyginti su Lietuva, žiema švelnesnė ir trumpesnė. Pietinėje dalyje, Floridoje, žiemos su minusine temperatūra iš viso nebūna. Vasara ilga ir karšta. 30 laipsnių šilumos yra įprasta temperatūra vasaros dieną. Būna ir 40 laipsnių (kalbu apie Čikagos apylinkes). Oras gerokai drėgnesnis, todėl karštį dar sunkiau iškęsti.

Namie ir automobilyje oro kondicionierius yra įprastas ir netgi būtinas. Daugeliui neseniai atvykusių lietuvių tenka dirbti statybose, t.y. daugiausia lauke. Galiu pasakyti, kad minėtas temperatūros režimas darbo tikrai nepalengvina. Šiaip, jeigu nereikia dirbti lauke, tas šiltas klimatas visai neblogas dalykas, nes visur veikia kondicionieriai, o susiruošęs į pliažą visada rasi tinkamą orą ir šiltą Mičigano ežero vandenį.

„Pasimatymai” su žvėrimis

Skirtingai negu Lietuvoje, JAV miškai daugiausiai visiškai neprižiūrimi. Kai kur juose padaryti takai pėstiesiems, raiteliams ir dviratininkams, prie vandens telkinių įrengtos aikštelės piknikams, kuriose galima būti iki saulės laidos. Saulei nusileidus, likusius gryno oro mėgėjus išvaiko policija. Patys miškai yra neįžengiami brūzgynai, palikti likimo valiai. Todėl ten prisiveisė daugybė kiškių ir stirnų, kurios dažnai pakliūva po automobilių ratais, atsimuša į priekinius stiklus ar šonus. Kartais susidūrus automobiliui su stirna, žūsta žmonės, sėdintys priekinėse sėdynėse. „Pasimatymą” su stirna teko patirti grįžtant iš Niagaros Pensilvanijoje. Ji, vargšė, išlėkusi iš miško, trenkėsi į mūsų „Grand Vojager” dešinį priekinį sparną, nulaužė veidrodėlį, sulankstė abejas dešinės pusės dureles ir griovyje nugaišo. Taip buvo sugaištos geros dvi valandos, kol atvykęs policininkas iš tarnybos 911 surašė „raportą” draudimui.

Vietinis kaimo policininkas atvyko greičiau, bet to „raporto” surašyti negalėjo, nes neturėjo mašinoje kompiuterio, tačiau turėjo du pistoletus – vieną prie diržo, o kitą, mažesnį, mažame dėkle prie kairės kojos bato.

Žvejams – tikras rojus

Grybauti ar uogauti niekas ten nevaikšto, užtat žvejybos mėgėjams yra žymiai daugiau galimybių grįžti namo su geru laimikiu. Mičigano ir kituose ežeruose Misisipės aukštupyje veisiasi lydekos, lašišos, „maskiai”, „biasai” (pasak vietinių žvejų lietuvių) ir kitokios žuvys. Be to, čia vis dėlto lengviau įsigyti motorinį laivą. Atskirų teisių vairuoti katerį nereikia, tačiau pravartu pasidomėti, kokios taisyklės galioja laivybai toje vietovėje, kur ruošiatės plaukioti. Jos gali skirtis priklausomai nuo to, kokiai savivaldybei priklauso akvatorija.

Prie kiekvieno didesnio ežero, kanalų, susisiekiančių su Mičigano ežeru, pakrantėse yra įrengta nemažai vietų laivams į vandenį nuleisti. Žmonės, norintys paplaukioti savo laivu, atsitempia jį ant specialaus vežimėlio, sumoka 7–10 dolerių, nuleidžia laivą į vandenį. Automobilį su vežimėliu palieka aikštelėje ir gali visą dieną po tą telkinį pramogauti. Tiesa, yra speciali inspekcija, kuri gali patikrinti laivą, jo įrangą, komplektaciją, žvejybos leidimus, sugautų žuvų kiekį ir dydį, laivo vairininko blaivumą. Nuobauda už laivo vairavimą neblaiviam yra tokia pat, kaip ir vairuojant automobilį.

JAV užima didžiulę Šiaurės Amerikos žemyno dalį, todėl kelionių metu galima pabuvoti įvairiose klimato zonose, išvysti lygumų, kalnų, miškų, dykumų gamtovaizdį. Bandysiu pasidalinti įspūdžiais iš Niagaros ir Floridos.

Šiltoji Florida vilioja pailsėti

Florida yra pati piečiausia JAV valstija. Joje nebūna mums įprastos žiemos, todėl prieš Kalėdas į Floridą plūsta žmonės iš centrinių ir rytinių JAV rajonų bei Kanados pasimėgauti pasiilgta šiluma ir saule. Aišku, ir Kalėdų bei Naujųjų metų sutikimas vasaros sąlygomis – taip pat gana smagus ir neįprastas dalykas. Išvažiavus iš Čikagos, kurioje pvz. –10 laipsnių šalčio, užpustyti keliai, per 1 parą trunkančią kelionę (jeigu nestosi nakvynės) atvyksti į kraštą, kuriame 20–25 laipsniai šilumos.

Pakeliui matomi Floridą kiekvieną rudenį siaubiančių uraganų pėdsakai – nuplėšti namų stogai, per pusę perlaužti didžiuliai metaliniai greitkelių sankryžų apšvietimo stulpai, išvartyti medžiai.

Važiuojant per JAV, keičiasi gamta, bet statinių architektūra, bendras miestų vaizdas visur labai panašus. Visur rasi tuos pačius „Wallmart”, „Home Depot”, „Menards”, „Target” prekybos centrus, „Wallgreens” vaistines, „Burger King”, „McDonald‘s” greito maisto restoranus, „Pizza Hut” picerijas, „Waffle House” užkandines, „Super 8” motelius ir t.t. Visur labai panašūs gyvenamieji namai. Tiesa, Floridoje galima pamatyti ir kitokių, vadinamųjų kolonijinio stiliaus namų, dengtų raudonomis keramikinėmis čerpėmis ir turinčių pabrėžtinai dideles, išryškintas, fasado centre esančias puošnias duris. Prekybos, maitinimo, motelių ir viešbučių tinklų paplitimas amerikiečiams suteikia galimybę bet kurioje JAV vietoje jaustis kaip namie, pažįstamoje aplinkoje. Paplūdimiai Floridoje panašūs į mums įprastus Baltijos pajūryje, tik čia nėra kopų ir prie pat paplūdimių stovi viešbučiai arba gyvenamieji namai, o virš besimaudančiųjų galvų pikiruoja žuvis medžiojantys pelikanai. Floridoje kitokia augmenija negu šiauresnėse valstijose: auga palmės, apelsinmedžiai, riešutmedžiai ir kiti šiltiems kraštams būdingi augalai. Čia žemas grunto lygis, todėl daug pelkių, kurias galima pamatyti net miesto centre.

Nors gruntinis vanduo aukštai, visi dekoratyviniai augalai miestuose laistomi iš automatinių laistymo sistemų. Tai būtina dėl nuolatinio karščio. Automatinės laistyklės įsijungia kiekvieną vakarą. Dėl nuolatinės vasaros Floridoje daug golfo ir teniso klubų bei mokyklų. Yra specialūs kurortai, skirti teniso mėgėjams, su daugybe kortų, profesionaliais treneriais. Floridoje šiek tiek pigesnis maistas negu kitose valstijose, nes jis nėra apmokestintas PVM. Čia galima pamatyti tokių neįprastų dalykų, kaip krokodilų fermos, kuriose auginami vietinių rūšių aligatoriai. Prie Floridos pelkių ir vandens telkinių reikia elgtis atsargiai, nes galimybė sutikti aligatorių visiškai reali. Labiau pasiturintys JAV pensininkai nusiperka Floridoje namą ar butą ir žiemą važiuoja ten gyventi, taip išvengdami žiemos. Vasarą čia kiek per karšta, todėl tie pensininkai grįžta namo.

Gamtos stebuklas – Niagaros krioklys

Kitas tikrai vertas dėmesio gamtos objektas – Niagaros krioklys. Tikrai įspūdingas gamtos kūrinys: didžiulės vandens masės krenta iš maždaug 50 metrų aukščio, ore kybo smulkių vandens lašelių debesys, kurie, saulei nušvitus, pasipuošia vaivorykštėmis. Niagaros upė yra neilga – 54 km. Ji išteka iš Erio ežero, įteka į Ontario ežerą. Ja eina JAV ir Kanados siena. Upė labai srauni, srovės greitis gali siekti 64 km per valandą. Niagara susideda iš dviejų krioklių. Amerikos pusės krioklys pavadintas Amerikos vardu „Amerikan Fall”, o artimesnis Kanadai vadinasi Arklio pasaga – „The Horseshoe Fall”. Per sekundę nuo krioklio keteros nubėga 2,8 mln. litrų vandens. Atvykusiems žiūrovams yra paruošta apžiūros programa, kuri visiems palieka neišdildomą įspūdį. Sumokėję pinigus, turistai gauna galimybę aplankyti visus seniausio Amerikoje Niujorko valstijos parko „Niagara falls” renginius: paplaukioti laivais prie krioklių, pasivažinėti parke kursuojančiu senoviniu autobusu, pasivaikščioti krioklių papėdėje įrengtais tilteliais ir kt. Naktį kriokliai atrodo dar įspūdingiau, nes iš Kanados pusės juos apšviečia spalvoti prožektoriai. Netoli nuo parko Niagaros mieste yra muziejus, kuriame eksponuojama keletas tikrai originalių dalykų. Tarp jų – žmogaus skalpas arba keletas įrenginių, kurių pagalba žmonės bandė „saugiai” nukristi nuo Niagaros krioklio.

Tie įrenginiai tai dažniausiai savaip interpretuotos įvairaus dydžio statinės. Dauguma bandžiusių atlikti šuolį nuo krioklio žuvo, tačiau keletas likusių gyvų ir toliau įkvepia žmones šiai beprotybei.

Šiaip jau, aplankyti Niagaros krioklį nėra brangu: bilietų komplektas kainuoja 24 dol., nakvynę nebrangiame motelyje keturiems žmonėms galima gauti už 60 dol. Įdomu tai, kad dauguma lankančių krioklį – kinai ir indusai. Prie pat vandens, po purslais, daugiausia veržiasi indusai. Tai, matyt, susiję su jų religiniais įsivaizdavimais. Manau, kad aplankyti Niagaros krioklį verta vien dėl tikrai įspūdingo reginio, ypač jeigu gali lankytis ir JAV, ir Kanadoje. Vykstant į Niagarą arba iš jos, galima aplankyti Didįjį Pensilvanijos kanjoną. Gražūs, miškais apaugę kalnai, dideli miškų masyvai, palyginti retos ir nedidelės gyvenvietės, daug mažų, neišvaizdžių namų, primenančių lūšnas, į kurias net elektra neatvesta, kartais verčia abejoti, ar tai ta pati galingiausia pasaulio valstybė – JAV.

Čikagos dangoraižiai žavi didybe

Aišku, reikia paminėti Europoje nepamatomą dalyką – didžiųjų JAV miestų „dauntaunus” su jų dangoraižiais. Iš arti teko susipažinti tik su Čikagos miestu, todėl tik jo centrinę dalį „downtown” galiu šiek tiek apibūdinti. Artėjant prie Čikagos miesto centro 55–uoju greitkeliu iš pietvakarinių priemiesčių pusės, didieji pastatai pradžioje atrodo kaip nedidelių kaladėlių krūvelė, kuri vis auga, kol priartėjus uždengia visą akiplotį. O gatvėse tarp jų pasijunti kaip kalnų tarpekliuose, kurių dugno vietomis niekada neapšviečia tiesioginiai saulės spinduliai.

Šioje panoramoje vyrauja 1973 m. baigtas statyti „Sears tower” – 442 m aukščio, 110 aukštų biurų pastatas. Jo viršuje įrengtą apžvalgos patalpą gali aplankyti bet kuris vaikštinėtojas po Čikagą, aišku, prieš tai pastovėjęs kokią valandą eilėje, patikrintas metalo detektoriumi ir susimokėjęs keliolika dolerių. Greituoju liftu neprireiks nė minutės pakilti į paskutiniame aukšte esantį „skaideką”. Kylant dėl oro slėgio pokyčio užgula ausis. Liftas kyla labai greitai, todėl šviečiančiame tablo rodomas tik kas dešimtas aukštas, ir tai labai greitai tie skaičiukai bėga. Iš apžvalgos patalpos atsiveria įspūdinga Čikagos ir Mičigano ežero panorama. „Sears tower” šiek tiek aukštesnis už teroristų Niujorke sunaikintus Pasaulio prekybos centro dangoraižius, kurių aukščiausias buvo 414 m. Antras pagal aukštį Čikagos dangoraižis – 1970 m. pastatytas „John Hancock Center” yra 100 aukštų, 344 m aukščio gyvenamasis ir biurų pastatas.

Jo viršuje yra populiarus tarp turistų restoranas, iš kurio pro stiklines sienas taip pat atsiveria Čikagos panorama. Čikagos centre yra kas veikti ir be dangoraižių lankymo. Tai ir „Navy Pier” pramogų visai šeimai vieta, ir „Millennium Park”, muziejai, stadionai, metro, įžymioji Čikagos opera, ir dar daug visokių įdomybių.

Mokyklos išlaikomos iš gyventojų mokesčių

Nebandysiu apibūdinti ar vertinti JAV švietimo sistemos, nes nesu su ja rimčiau susipažinęs. Tačiau kai kurie dalykai, būdingi JAV mokykloms, verti dėmesio.

Daugiausiai teko bendrauti su Čikagos priemiesčiuose gyvenančiais lietuviais, kurių vaikai lanko tenykštes mokyklas. Tie priemiesčiai – tai daugybė miestelių, dabar išsiplėtusių ir susiliejusių į didžiulius masyvus, supančius patį Čikagos miestą, su kuriuo juos jungia bendras gatvių ir greitkelių tinklas.

Kiekvienas miestelis yra atskiras administracinis vienetas, turintis savo renkamą savivaldą, taisykles, privalomas visiems vietos gyventojams. Kiekviename miestelyje dažniausiai yra trijų pakopų mokyklos – pradinė, pagrindinė ir aukštesnioji („higshool”, mūsų supratimu – gimnazija). Mokyklos didesniąja dalimi išlaikomos iš vietos gyventojų mokamų turto mokesčių (už nekilnojamąjį turtą, priklausomai nuo jo vertės). Paties miestelio savivaldybė ir gyventojai sprendžia, kiek pinigų bus skirta mokykloms, policijai, gatvių, parkų priežiūrai ir kt.

Teko būti Hickory Hilso miestelyje vykusio vietinio referendumo liudininku. Miestelio taryba ir mokyklos direktorė kreipėsi į gyventojus, siūlydami sutikti su mokesčių padidinimu, kad pagerėtų mokyklų finansavimas, siekiant tobulinti ugdymo sąlygas ir kokybę. Įvykęs gyventojų balsavimas parodė, kad jie sutinka su siūlomu mokesčių padidinimu. Vienas iš motyvų, paskatinęs balsuoti „taip” net ir žmones, neturinčius mokyklinio amžiaus vaikų, buvo tai, kad nuo miestelio mokyklų lygio nemaža dalimi priklauso nekilnojamojo turto kainos.

Mokyklose – taisyklės griežtos

Visų JAV mokyklų moksleiviai kiekvienais metais atlieka testus, pagal kurių rezultatus mokyklos reitinguojamos. Tie reitingai viešai skelbiami. Į miestelyje esančias mokyklas priimami tik to miestelio gyventojų vaikai. Į kito miestelio mokyklą, net ir labai norėdamas, nepakliūsi. Kitaip sakant, rinkdamas vaikams mokyklą, kartu renkiesi ir miestelį, kuriame gyvensi.

Dauguma amerikiečių sąžiningai laikosi įstatymų ir kitų taisyklių ir nebando jų apeiti ar pažeisti. Turbūt tai vienas iš brandžios pilietinės visuomenės bruožų. Nuobaudos už taisyklių pažeidimus dažniausiai taikomos be jokių išlygų. Mokinys už keletą pasikartojusių rimtesnių mokyklos taisyklių pažeidimų (kai kuriais atvejais ir už vieną, pvz., narkotikų vartojimą) yra iš jos šalinamas. Tai iš karto sukelia tėvams didelių problemų, nes reikia keisti gyvenamąją vietą. Žinau atvejį, kai tėvai samdė advokatą deryboms su mokyklos administracija dėl, jų nuomone, neteisingos nuobaudos jų sūnui panaikinimo. Jeigu moksleivis be pateisinamos priežasties per mokslo metus praleidžia dvi savaites, jis paliekamas kurso kartoti.

Neatvykus mokiniui į mokyklą (neinformavus apie tai iš anksto), prasideda vaiko paieškos: skambinama į namus, tėvams į darbą, važiuojama į namus, pasitelkus miestelio policiją.

Mokinius į mokyklas JAV suveža ir namo parveža specialiai tam tikslui pagaminti įvairių dydžių geltoni mokykliniai autobusai. Juos išlaiko savivaldybės. Norintys dirbti jų vairuotojais turi turėti nepriekaištingą vairuotojo „istoriją”. Šių autobusų maršrutai sudaromi taip, kad vaikui nuo namų iki vietos, kur jis įlipa, tenka eiti iki 200 m. Kai mokyklinis autobusas sustoja paimti ar išleisti vaikų, įjungiami specialūs šviesos signalai, o jo gale atsilenkia „Stop” ženklas ir visi automobiliai, judantys ta kryptimi (nesvarbu, kiek gatvėje eismo juostų), turi sustoti ir palaukti, kol šis autobusas vėl pajudės. Iš ryto skubantiems į darbą žmonėms tokie papildomi sustojimai, be abejo, džiaugsmo nekelia, bet neteko matyti, kad kas nors pažeistų šią taisyklę. Mokykliniais autobusais mokiniai vežiojami į ekskursijas, varžybas ir kitus renginius.

Dar keli dalykai, būdingi JAV mokykloms: pirmos ir antros pakopos mokyklose vaikas negali tikėtis, kad kelerius metus mokysis su tais pačiais klasės draugais ar mokytojais, nes kiekvienais metais visos paralelinės klasės sumaišomos ir iš buvusių klasės draugų toje pačioje klasėje lieka tik keletas. Kiekvienais metais keičiasi tiek pradinukus, tiek ir pagrindinės mokyklos mokinius mokantys ir auklėjantys mokytojai, nes jie specializuojasi ugdyti tik vienos klasės mokinius.

Teko girdėti, kad kasmet mokiniai permaišomi norint ugdyti individualistus ir neleisti susiformuoti tvirtiems klasių kolektyvams. Antra vertus, moksleiviams nuolat diegiama, kad pagalba kitam yra labai svarbi ir prašančiajam jos reikia padėti. Tą „help me” vaikai taria vos ne kaip magišką užkeikimą, tvirtai tikėdami jo galia.

Reikia pasakyti, kad mokyklos JAV yra didelės. Jose dažniausiai būna po 10 ir daugiau paralelių klasių. Aukštesniosiose mokyklose moksleiviai, kaip ir mūsų gimnazijose, patys formuoja savo ugdymo planą, rinkdamiesi mokomuosius dalykus.

Labai gera sporto bazė

Neteko ekskursuoti po tokios mokyklos mokymo kabinetus, bet Hinsdeilo miestelio „haiskulės” sporto aikštynas man padarė didelį įspūdį. Tokios sporto bazės Lietuvoje neturi nė viena mokykla. Kelių hektarų teritorijoje išsidėstę amerikietiško ir įprastinio futbolo, beisbolo stadionai, tinklinio bei pliažo tinklinio aikštelės, aikštė amerikietiškojo futbolo treniruotėms su specialiais įrenginiais, lengvosios atletikos sektoriai ir stadionas su specialia bėgimo tako danga (kažkokia panaši į gumą), tribūnomis, švieslente, įgarsinimu, apšvietimu, tualetais ir dušais, devyni teniso kortai su kieta danga ir apšvietimu. Kai nevyksta pamokos ir popamokiniai užsiėmimai, visu šiuo turtu gali nemokamai naudotis miestelio gyventojai. Visų stadionų vejos laistomos ir gerai prižiūrimos. Kiekviena aukštesnioji mokykla turi plaukimo baseiną
Gintaras Nemickas