Svarbiausia laisvės ir demokratijos bastionų gynėja yra pati visuomenė. O jauni žmonės šioje „karinėje” hierarchijoje – jei ne forpostas, tai tikrai ne ariergardas. Todėl labai įdomu, ką atsakytų jaunas žmogus, jeigu jo šiandien paklaustų: „Ar eitum ginti Tėvynės, tokios, kokią dabar matai, įsivaizduoji ir jauti?”
Ar toji Tėvynė – iki koktumo susireikšminusių politikų ir nekompetentingų klerkų uždaras ratas, į visas puses draskomas biudžetas ir ES pinigai, ar kas nors daugiau? Ar tai jauno žmogaus viltys ir svajonės gyventi švariau, sąžiningiau, garbingiau, ar tik demagogiški senų nomenklatūrininkų plepalai? Įkūnijami liberalizmo ir socialdemokratijos idealai ar tik tuščios idėjų deklaracijos?
Korupcijos ryšiai, išsikeroję ir politikos, ir verslo srityse, tampa ne tik juridiškai sunkiai įveikiama blogybė, bet ir Damoklo kardu dar likusioms tiesos, garbės sąvokoms, etinėms vertybėms. Kartu su nevaldomu, isterišku daiktų kultu, nežabojamu vartotojiškumo instinktu ir mažarašte popkultūra šitas kardas vis labiau įgauna pragaištingą sunkį, ir nepamirškime, kad jis kabo ne tik virš mūsų, bet ir virš mūsų vaikų galvų. Ir smaigaliu taiko tiesiai į juos – gležną, besiformuojantį visuomenės sluoksnį.
Kultūrinės politikos, kultūrinės edukacijos nebuvimas tragiškai palies ne tiek mus, kiek mūsų vaikus. Darželiuose ikimokyklinukai visa gerkle plėšia „Spjaudau sau ir gaudau”, ir tai yra visiškai normalus dalykas. Net auklėtojoms. Kad valdančiosios koalicijos partijos nariai kaip kalėdines dovanas teikia kaimo vaikams bilietus į „Kelio į žvaigždes” superfinalą – irgi „normalu”. Nors kas dar gali būti baisiau – kaip labdarą kišti kičą! Kodėl ponai politikai nepasiūlo vaikams, tarkim, gerų vaikiškų knygų? Ar ne dėl to, kad patys nieko neskaitė (neskaito)? Tada bent dovanokite dešrą – išgelbėsite vaikus nuo fizinio bado, nes dvasinis badas mūsų politinei grietinėlei, matyt, panašus į pusėtinai papietavusio, bet deserto negavusio žmogaus savijautą. Taigi nereiktų stebėtis, jog šį trūkumą jiems užpildo bebalsių „žvaigždžių” skeryčiojimasis scenoje.
Tik trūksta, kad ir popverslas imtų pintis su politika taip, kaip pinasi Artūro Zuoko ir „Rubicon” interesai! (O gal tai jau seniai vyksta – juk „Auksinių svogūnų” renginiuose dalyvaujantys politikai paprastai jaučiasi kaip tikros popžvaigždės, ir kuo toliau, tuo įdomiau, kokią programą jie atliks: dainuos, šoks, stovės ant galvos, o gal ris kardus ir degantį spiritą?)
Politikų susireikšminimas persmelkia visas sritis, net kultūrinę. Nubraukiama tyli, gili kūrybos prasmė ir uzurpuojama paviršutiniška, ryški, neskoninga. Pastebimi ir išskiriami banalūs juokdariai, cirkininkai, magai, scenos avantiūristai. Nuošalyje paliekami „tylieji” menininkai. O kam jie reikalingi, vis tiek mūsų nelinksmina, taigi tegu sau pamažu išmiršta kaip paskutinės pandos! (Neseniai priimtas Menininko statusas, regis, tam tikrai padės.)
Taigi ar tikrai trokštame, kad mūsų vaikai būtų išauklėti šitos blizgančios kultūros? Juk labiausiai blizga – žinot kas? Ogi paskaitykit Donelaitį ir sužinosit! Šūdvabalis!.. Taigi gal reikėtų pakelti akis į dangų ir pasižiūrėti į tikras žvaigždes, kaip siūlė Immanuelis Kantas?
Renata ŠERELYTĖ, rašytoja