Ūkio ministrą Kęstutį Daukšį vakar beveik valandą tardė Seimo liberalai, tikėdamiesi išgirsti daugiau detalių ir argumentų, kuriais remiantis bus koreguojama Nacionalinė energetikos strategija. Deja, beveik viskas, kas susiję su elektros, dujų, naftos ūkiu yra arba konfidencialu, arba neapibrėžta.
Atominė ateitis negarantuota
Po 2009-ųjų, kai bus sustabdytas antrasis Ignalinos AE blokas, Lietuvoje liks tik šiluminės elektrinės bei keletas vėjo hidrojėgainių. Pastarosios turėtų gaminti apie 12 proc. visos elektros energijos, tačiau net jei visi dabar veikiantys bei dar tik statomi pajėgumai veiks sklandžiai, tam tikrų problemų išvengti nepavyks.
„Akivaizdu, kad, uždarius Ignalinos AE, priklausomybė nuo Rusijos gerokai išaugs, nes iš ten reikės pirkti ne tik dujas bei naftą, bet ir elektros energiją. Išeitis yra bene viena – naujas branduolinis reaktorius. Ūkio ministerija šiuo metu nagrinėja dviejų mokslininkų grupių parengtas studijas. Viena iš jų atominės jėgainės startą numato 2014-aisiais, o kita – 2020-aisiais metais. Asmeniškai aš manau, kad tikslingiau statybas pradėti kuo anksčiau”, – sakė K.Daukšys.
Ministro teigimu, skubėti verčia faktas, jog kalbos apie Lietuvos integraciją į Vakarų Europos energetinę sistemą statant elektros tiltą per Lenkiją jau beveik dešimtmetį nepajuda iš mirties taško. Kol kas baigiama projektuoti tik linija į Suomiją, tačiau jos pajėgumas nebus didelis ir visų galimų problemų tikrai neišspręs.
Naujo atominio reaktoriaus statybos peripetijas ketinama nagrinėti kitą savaitę Vilniuje vyksiančioje tarptautinėje energetikų konferencijoje „Elektros energetikos rinkos plėtra ir tiekimo patikimumas Baltijos jūros regione”, kurioje turėtų dalyvauti politikai bei šios srities ekspertai iš Latvijos ir Estijos. Nuo pastarųjų šalių pozicijos priklausys, kada ir kaip bus statomas Ignalinos AE įpėdinis.
„Manau, jog vienas svarbiausių niuansų sprendžiant šią problemą – būsimosios jėgainės valstybės kontrolė. Jei čia šeimininkautų vien privatus kapitalas, nėra jokių garantijų, kad priklausomybės nuo Rusijos problemų neišspręsime netgi sėkmingai pastatę naujus branduolinius reaktorius”, – pastebėjo K.Daukšys.
Kalbėdamas apie praėjusią savaitę pasigirdusius siūlymus pratęsti antrojo Ignalinos AE eksploatavimo terminus, ministras pastebėjo, jog kol kas tai tik pusbalsiu išsakyti samprotavimai apie pasikeitusias aplinkybes ir požiūrio į atominę energetiką evoliuciją pačioje ES.
„Tai visiškai nereiškia, kad Lietuva ketina imtis saviveiklos ir nevykdyti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Tačiau bandyti dėl šių dalykų derėtis būtina”, – tikino K.Daukšys.
Beje, lig šiol Lietuva turi garantijas sulaukti finansinės pagalbos tik uždarant pirmąjį Ignalinos AE bloką. Ką Vyriausybė darys, jei aiškumo šiuo klausimu neatsiras per porą artimiausių metų, ministras pasakyti negalėjo. Jo teigimu, aišku tik tai, kad viena pati Lietuva nebus pajėgi pakelti tokios finansinės naštos netgi tuo atveju, jei pinigų (maždaug milijardo eurų) reikės ne bloko uždarymo dieną, o keliolika metų.
K.Daukšys taip pat pripažino, kad kol kas galima tik spėlioti, kokia bus elektros kaina po visiško Ignalinos AE uždarymo ar naujo reaktoriaus statybos. Vienas iš nedaugelio orientyrų – Suomijoje sumontuoto prancūziško reaktoriaus gaminamos energijos kaina, siekianti 3,5 euro centų už kilovatvalandę. Kitų ekspertų prognozėmis, ateityje didmeninė elektros kaina sieks 32 – 41 ct/kWh arba penkis kartus brangiau, nei elektros tinklai Lietuvoje perka šiuo metu.
„Jei kas nors pasakytų, kiek 2010-aisiais kainuos dujos ir nafta, aš pasakyčiau, kiek kainuos elektra. Kol tie dalykai neaiškūs, nėra ko savęs gąsdinti”, – sakė K.Daukšys.
Dujų kainų ginčas neslopsta
Diskusijoje su liberalais ūkio ministras pakartojo jau ne kartą išsakytus motyvus, kodėl Gamtinių dujų įstatymo pataisomis reikėtų numatyti galimybes reguliuoti pelną šio sektoriaus monopolininkams.
„Įstatymas turi būti priimtas vien todėl, kad jame yra bent dvi eurointegracinės nuostatos. Kalbos, esą reguliavimas suerzins „Gazprom”, yra nepamatuotos. „Lietuvos dujų” pardavimo sutartyje labai aiškiai užfiksuota, kad Vyriausybė nesiims reguliuoti dujų kainų tuo atveju, jei jas transportuojančių, paskirstančių ir galutiniams vartotojams parduodančių bendrovių antkainis neviršys 15 proc. T.y. „Gazprom” neturi dėl ko reikšti pretenzijų, nes „Dujotekanos” antkainis siekė beveik 30 proc. Be to, lig šiol niekas nieko nereguliavo, tačiau dujų kainos 2006-aisiais šoktelėjo beveik 40 proc. Manau, kad tėra laiko klausimas, kada teks reguliuoti šiuos dalykus, nes nuo 2007-ųjų absoliučiai visi dujų vartotojai bus laisvieji”, – aiškino K.Daukšys.
Jo teigimu, jei po metų, „Gazprom” padidinus kainas iki šiuo metu taikomų dujoms, skirtoms Vakarų Europos rinkoms (t.y. 200 – 230 dolerių už 1000 kub. metrų), dujų ūkio infrastruktūrą valdančios bendrovės ir toliau taikys tokius pat antkainius, kokius taiko šiuo metu, daugeliui pramonės įmonių gali iškilti bankroto grėsmė.
Diskusijos nariai taip pat pripažino, kad „Lietuvos dujų” privatizavimo sutartis buvo parengta neprofesionaliai.
Derybos – po savaitės
Susitikime su ūkio ministru liberalai siekė kiek galima daugiau sužinoti ir apie derybų dėl „Mažeikių naftos” perpardavimo eigą bei naftos produktų kainas. Seimo narys Andrius Ezinas pasiūlė, kaip būtų galima sumažinti pastarąsias privalomų 90 dienų atsargų sąskaita.
„Kadangi esame naftą išgaunanti valstybė, galbūt rezervu būtų galima laikyti tą žalią naftą, kuri kol kas tebėra Lietuvos žemės gelmėse”, – svarstė parlamentaras.
Tačiau toks sprendimas, ministro manymu, vargu ar įmanomas vien dėl to, kad viską, ką per pastaruosius 15 metų Lietuvoje yra išsiurbusios čia veikiančios gavybos bendrovės, „Mažeikių nafta” perdirbtų per porą trejetą mėnesių.
Atsakinėdamas į kausimus apie derybas su „Mažeikių naftą” valdančios „Jukos” atstovais, K.Daukšys atsiprašė negalįs atskleisti jokių konkrečių detalių, nes jos esančios konfidencialios.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad sausio 26 dieną Vilniuje numatytas derybininkų susitikimas su „Jukos” prezidentu ir valdybos pirmininku Stivenu Tidu. Iki to laiko turėtų būti pateikti vadinamieji įpareigojantys pasiūlymai dėl 53,7 proc. „Mažeikių naftos” akcijų paketo kainos. Kada bus pasiektas galutinis susitarimas ir koks jis bus, kol kas galima tik spėlioti”, – sakė K.Daukšys.
Ministras patvirtino tik tai, kad Lietuvos derybininkai kartu su samdytais užsienio teisininkais (nuo pirmadienio Vilniuje dirba penki Ūkio ministerijos pasamdytų Olandijos ir Didžiosios Britanijos advokatų kontorų „Barents Krans” ir „DLA Piper Rudnick Gray Cary” teisininkai, su kuriais rengiama derybų pozicija) pradėjo aktyvų pasirengimą būsimoms deryboms su „Jukos”. Jų metu bus bandoma susitarti, kad per akcijų išpirkimą būtų išspręstos Vyriausybei aktualios problemos dėl opcionų, sutarčių bei investuotojo kokybės. Lietuva, norinti už maždaug 3 mlrd. litų nupirkti „Jukos” valdomą „Mažeikių naftos” akcijų paketą, o po to jas kartu su maždaug 20 proc. savo akcijų jį norėtų parduoti jos pasirinktam investuotojui ir taip padėti tašką itin nenaudingos įmonės pardavimo sutarties galiojimo epopėjoje. Didžiausias kainas – 1,2 ir 1,5 mlrd. dolerių – „Jukos” yra pasiūlę Kazachstano naftos ir dujų bendrovės „Kazmunaigaz” bei Lenkijos „PKN Orlen”.
Renaldas Gabartas