Gintarinė Vilniaus upė

Sekmadienio pasižvalgymas po svarbiausią sostinės senamiesčio kelią.

Prisipažinsiu, gintaras man patinka, net didžiuojuosi šia Lietuvos auksu vadinama gamtos dovana. Tačiau sekmadienio promenada pagrindinėmis ir seniausiomis sostinės senamiesčio gatvėmis, kai dairantis į unikalius pastatus bei ieškant istorinių asmenybių gyvenimo ženklų, nuolat atsitrenkdavau į gintaro parduotuvių vitrinas, greit pradėjo kelti apmaudą ir gėdą. Net pykinti ėmė nuo gintaro, tarsi gerokai padauginus torto, ungurio ar lašinių.

Pilies, Didžioji, Aušros vartų gatvės – kadaise buvęs vienas kelias, pagrindinė Vilniaus gatvė, kurioje rūmus statė didikai ir kunigaikščiai, gyveno Universiteto profesūra, ir, aišku, virė prekyba. Nuo Katedros aikštės iki Šv. Jonų bažnyčios dar iki Pirmojo pasaulinio karo tęsėsi vaistažolių turgus, kiek atokiau, prie Šv. Paraskevijos cerkvės – kunkuliavo žuvų turgus.

Beje, prekyba buvo griežtai reglamentuojama dar nuo 1541 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo raštu buvo nustatyta prekiauti Vilniaus mieste tvarka. Ši informacija – dėl įdomumo, nes šiandien, laisvojo verslo laikais, niekas niekam nei nurodinėja, nei pataria. Net paminklosauginiai įstatymai negalioja – neapsaugo senamiesčio nuo laukinio kapitalizmo, skaldančio senamiesčio mūrus ir naiviai tikinčio, kad didelėmis vitrinomis sugundys turistus atsivežtinėmis prekėmis. – Liucija Armonaitė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.