Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas ir klausimas dėl aukštojo išsimokslinimo tolesnei ūkio ministro ir Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho politinei karjerai buvo lemtingas.
Darbo partijos lyderis atsistatydino nelaukdamas, kada ir ar apskritai paaiškės, kad, jo teigimu, Maskvos Plechanovo vardo ekonomikos akademijos jam išduotas aukštojo mokslo baigimo pažymėjimas yra paprasčiausiai nupieštas ar įsigytas kitu nesąžiningu būdu. Juolab dokumento autentiškumą būtų buvę patikrinti žymiai paprasčiau nei atsekti kokį viešųjų ir privačių interesų konfliktą – tereikia minimalių kai kurių valstybės institucijų pastangų ir noro.
V. Uspaskichas pasitraukė tokio tyrimo nelaukdamas. Kodėl dabar – tegalima burti iš kavos tirščių. Ar įvertinus padėtį pagaliau nugalėjo sveikas protas? O gal nujautė, kad mėginant priešintis toliau, jo, kaip vis garsiau kalbama, laukė dar vienas smūgis: naujas tyrimas dėl tariamai iki šiol turimos dvigubos Lietuvos ir Rusijos pilietybės.
Ūkio ministrą paskutiniu metu palyginti trumpam vis dėlto buvo užvaldžiusi desperacija. Jo paskutinė kelionė į Rusijoje, Sankt Peterburge, vykusį ekonomikos forumą svarstyti „ekonomikos augimo ir gyvenimo lygio kilimo globalizacijos sąlygomis problemas” neabejotinai prilygintina praėjusiais metais vykusiai Vilniaus mero Artūro Zuoko bėgimo į Lenkiją epopėjai. Ir savo forma, ir turiniu.
Tačiau ši desperacija buvo palyginti trumpa: su furoru į Seimą savo naujai sukurtą partiją atvedęs V. Uspaskichas pasitraukia, taip išsaugodamas bent minimalias galimybes politikoje likti bei veikti nors savo kūdikiui, kurį daugelis politologų laiko tikru išsigimėliu. Ar Darbo partija šia galimybe pasinaudos, nesusiskaldys, neišnyks ir netaps vien revanšistine šutve kaip Rolando Pakso liberaldemokratai, – visai netolimos ateities reikalas.
Tuo tarpu įvairiuose visuomenės valdančiųjų sluoksnių („isteblišmento”) užkaboriuose pastebėjus V. Uspaskicho krachui pažymėti atkimštus šampano butelius, kyla didžiulis noras darsyk atkreipti dėmesį į vieną svarią problemą. Beje, kur kas reikšmingesnę nei V. Uspaskicho galva ant švento Lietuvos politikos aukuro.
Vartydami pastarojo meto sociologinius tyrimus, rasime įdomų dėsningumą. Į klausimą, už kurią partiją balsuotų rinkimuose į Seimą, bent 20 proc. rinkimų teisę turinčių šalies piliečių įvardija Darbo partiją. Dar bent 30 proc. apklaustųjų – grafoje „Nežino, neatsakė, nebalsuotų”. Prie šios kompanijos pridėję 5 proc. simpatizuojančiųjų R. Pakso liberaldemokratams, turėsime gana graudžią aritmetiką, liudijančią, kad 30-50 proc. šalies rinkėjų neranda, kuri partija galėtų jiems valdžioje atstovauti, arba yra vienaip ar kitaip nusivylę „tradicine” šalies politine sistema (prieš 10 metų neapsisprendusiųjų dalis neviršijo 15 proc.).
Politinis elitas nemėgsta analizuoti šios tendencijos atsiradimo priežasčių ir taisyti klaidų, mieliau su „kovos su populizmu” vėliava organizuoja politines Lietuvos gelbėjimo operacijas, kurios jau tęsiasi mažiausiai septynerius metus. „Populistai” arba priversti „sugrįžti į šeimą” (kaip Artūras Paulauskas), arba jų galvos išspiriamos iš politinio olimpo (kaip R. Pakso). Dabar – Darbo partijos lyderio eilė. Tačiau šie iš pirmo žvilgsnio visos valstybės gyvybės ar mirties klausimą sprendžiantys karai iš tiesų tėra kova su elito atitrūkimo nuo visuomenės pasekmėmis.
Tuo tarpu tradicine politine sistema nusivylusi visuomenės dalis lieka tokia pat didelė ar net didėja. Maža to, didžiulė praraja tarp šios visuomenės dalies ir elito tik didėja. Dėl to, kad politine sistema nusivylę šalies piliečiai ima dar labiau jos nekęsti, nes R. Pakso apkaltą ar V. Uspaskichą išspyrimą iš aktyvios politikos barščių vertina tik kaip susidorojimą su jų lūkesčiams atstovaujančiais politikais. Todėl net neverta tikėtis, kad po tokių nukirsdinimų ši specifinė Lietuvos rinkėjų dalis darniai papildys konservatorių, liberalcentristų ar socialdemokratų mylėtojų gretas.
Kad šią problemą politinė Lietuvos grietinėlė įsivaizduoja absoliučiai ydingai, manyčiau, geriausiai iliustruoja šviežiausias europarlamentaro Vytauto Landsbergio interviu naujienų agentūrai ELTA. Ten jis daugiau nei trečdalį Lietuvos rinkėjų vaizduoja kaip nevispročių minią, kuriai niekaip neužtenka vienąkart užminti ant grėblio, kad įsitikintų, jog po to neišvengiamai dėl to skauda kaktą. Dar gi prognozuoja, jog neišmokus paprasto „grėblio dėsnio”, „kažkas mes šimtus milijonų, nupirks žiniasklaidą ir nugirdys rinkėjus, sufalsifikuos rezultatus ir visiškai užvaldys valstybę”.
Faktas – jeigu toks didaktiškai niekinantis požiūris dominuos ir toliau, Lietuvos laukia dar viena galimybė įsitikinti, jog galvų kapojimas „populistams” – bergždžias užsiėmimas, tik didinantis vadinamųjų „protesto balsuotojų” gretas. Taip pat ir meistriškai išpurenta dirva naujiems, galbūt net dar labiau rafinuotiems savo amoralumu personažams Lietuvos politikoje. 1998-ųjų „populisto” A. Paulausko istorija liudija, jog aukštų postų dalybomis galima „susigrąžinti į šeimą” atskirus politikus. Tačiau už juos balsavusius rinkėjus- vargiai.
O didžiausiu postūmiu prarajai didėti šiuo metu gali tapti politinio elito suteikta indulgencija Artūrui Zuokui, kuris, anot to paties V. Landsbergio interviu, yra „ne pats pavojingiausias”, nes po Prezidento kreipimosi sustabdęs savo vadovavimą liberalcentristams, „padarė šiokį tokį žingsnį”.
Tačiau būtent A. Zuoko klausimas – antroji ir šiuo metu tokia pati svarbi politikos elito vertybių tvirtumo pasitikrinimo bei akistatos su moralios politikos principais dalis, laukianti savo logiškos pabaigos. Kitu atveju nemažai daliai Lietuvos gali pasirodyti, jog pas mus politikoje galima veikti lygiai taip įžūliai ir ciniškai, kaip veikia Vilniaus meras, vien tik garsiai šaukiant, jog tokia veikla simbolizuoja vakarietiškas vertybes…
Rytas Staselis
„Vakarų ekspresas”