Pagrįstai pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pagal Baudžiamojo proceso kodeksą gali būti nutraukti tik tuomet, jeigu įtariamas kaltininkas yra nustatytas ir jau miręs. Tačiau daugelio karo ir pokario žiaurumų kaltininkų nustatyti nėra galimybės, todėl tokie tyrimai yra amžiams pakibę tarp dangaus ir žemės. Arba tol, kol bus pakeistas įstatymas.
Kas kaltininkas, dažnai lieka neaišku
Pasak Generalinės prokuratūros Specialių tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus, tokiuose ikiteisminiuose tyrimuose jau atlikti visi privalomi bei būtini procesiniai veiksmai ir daugiau ką nors nuveikti nėra galimybių. Net menkas ir grynai teorines galimybes ką nors išsiaiškinti daugiau kasdien vis labiau mažina bėgantis laikas.
„Tokiose bylose paprastai nėra nustatyti kaltinamieji, nėra aišku, kas įvykdė nusikaltimą. Tarkime, viskas išsiaiškinta, nustatytos visos nusikaltimo aplinkybės, tačiau kaltininką realiai identifikuoti net nėra įmanoma. Pavyzdžiui, atėjo NKVD kariuomenės būrys, sudegino kaimą, išžudė jo gyventojus. Tačiau po daugiau nei pusės amžiaus išsiaiškinti to būrio sudėtį nėra kaip”, – tvirtina R.Valentukevičius.
Į „pakabintų” bylų kategoriją patenka ir tokios, kuriose laukiama ir nesulaukiama, kada užsienio valstybės atsakys į Lietuvos prokurorų teisinės pagalbos prašymus. Kai kada, pasak R.Valentukevičiaus į juos iš viso neatsakoma, kai kada, matyt, ir neįmanoma atsakyti dėl tų pačių priežasčių – vis gilėjančios prarajos tarp dabarties ir nusikaltimo padarymo laiko.
„Baudžiamojo proceso kodeksas numato aiškius ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindus: kai nėra nusikaltimo ar konkretaus asmens kaltės, arba kaltininkas yra miręs. Mūsų tyrimo medžiagose nusikaltimai ir konkrečių asmenų kaltė yra nustatyta, tačiau mes nežinome, kas tie asmenys”, – aiškina prokuroras.
Senaties termino nėra
Gali būti, kad vieno ar kito nusikaltimo kaltininkas jau seniai miręs, tačiau kol jis nėra nustatytas, negalima pritaikyti ir šio kodekse numatyto ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindo. Jeigu tai būtų labiau įprasti nusikaltimai, tokius neperspektyvius tyrimus galų gale numarintų senaties terminas, tačiau nusikaltimams žmoniškumui ir genocido nusikaltimams joks senaties terminas nėra taikomas.
Situacija būtų kitokia, jeigu įstatymų leidėjai vis dėlto būtų numatę kokį nors logišką ir protingą senaties terminą tokiems nusikaltimams, pavyzdžiui, šimtą metų nuo nusikaltimo padarymo. Tuomet ir principas, jog žmoniškumui nusikaltęs asmuo negalės būti ramus iki gyvenimo pabaigos ir bet kada gali būti priverstas stoti prieš teismą, būtų išlaikytas, ir bylos neliktų amžinai „tiriamos”.
Vienos tokios nebaigtos bylos amžinai laikinam saugojimui keliauja į saugyklas, kitose dar bandoma vykdyti operatyvinius veiksmus.
Pavyzdžiu gali būti vienas ikiteisminis tyrimas dėl Armijos Krajovos įvykdytų nusikaltimų Rytų Lietuvoje. Pasak R.Valentukevičiaus, šioje byloje buvo nustatyti keli konkretūs įtariamieji, tačiau visi jie jau mirę. Dabar dar bandoma operatyvinėmis priemonėmis ieškoti likusiųjų, tačiau kol kas – be didesnio pasisekimo.
Kasmet rezultatai vis menkesni
R.Valentukevičius prisipažįsta, kad jo vadovaujamo skyriaus darbo specifika yra šiek tiek gniuždanti, kadangi kiekvienam sąžiningai dirbančiam žmogui būdinga siekti vis naujų ir didesnių rezultatų.
„Šioje srityje išeina priešingai: natūralu, kad tų senų neištirtų nusikalstamų veikų vis mažėja, žmonės miršta – tiek kaltininkai, tiek liudytojai, tiek ir nukentėjusieji. Ir kasmet veiklos rezultatai tampa vis menkesni”, – tvirtina R.Valentukevičius.
Net ir visą darbą atlikęs prokuroras, kuris tiria karo metais įvykdytus nusikaltimus, nėra tikras, kad jo byla pasieks teisinį finišą.
Štai 1996-aisiais JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius pasiekė, kad JAV pilietybė būtų atimta iš karo metais Saugumo policijos Vilniaus skyriaus viršininku dirbusio Aleksandro Lileikio, kuris, atvykęs į Lietuvą, netrukus buvo apkaltintas žydų persekiojimu. Teismo proceso metu A.Lileikis buvo pripažintas dėl ligų nebegalintis dalyvauti savo procese, o netrukus, 2000-aisiais, mirė.
Šiek tiek kitaip susiklostė A.Lileikio pavaduotojo Kazio Gimžausko teismo procesas. 2001 metų pradžioje Vilniaus apygardos teismas K.Gimžauską pripažino kaltu karo nusikaltimų padarymu, bet bausmės jam neskyrė, kadangi medikai nustatė, kad teisiamasis dėl senatvės ir ligų nebesuvokia savo veiksmų ir nebegali už juos atsakyti.
Netrukus Vilniaus apygardos teismas turėtų paskelbti dar vieno buvusio A.Lileikio pavaldinio, Algimanto Mykolo Dailidės, teismo datą. Generalinė prokuratūra jo baudžiamąją bylą į teismą perdavė dar praėjusių metų rudenį. 84-erių metų kaltinamasis šiuo metu gyvena Vokietijoje, kurioje apsigyveno po to, kai buvo deportuotas iš JAV.
Importinė „žaliava”
Nors nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų dabartį skiria vis daugiau laiko, Generalinės prokuratūros Specialių tyrimų skyriaus pareigūnams netrukus gali kliūti naujų ir neįprastų darbų. Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtintas universalios jurisdikcijos principas, kuris reiškia, kad mūsų šalyje turi būti persekiojami ir tie, kurie nusikaltimus įvykdė kitose valstybėse.
Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas dar praėjusį dešimtmetį vykdyti Afrikos valstybėse Ruandoje ir Somalyje, per karus buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Galima dar paminėti nesenus įvykius Afganistane ar Irake. Pasak R.Valentukevičiaus, tikėtina, kad, vis spartėjant migracijos procesams, tokių nusikaltimų įvykdymu įtariamų asmenų atvyks ir į Lietuvą arba jie bandys tranzitu vykti per mūsų šalį.
Europos Sąjunga yra įkūrusi atitinkamose žinybose dirbančių pareigūnų kontaktinį tinklą, kuris leidžia keistis informacija apie tokią migraciją ir dalytis patirtimi.
Kol kas, R.Valentukevičiaus teigimu, Lietuvos dalyvavimas šiame tinkle yra daugiau prevencinės reikšmės, tačiau nėra jokių garantijų, kad netrukus neteks pasinaudoti kolegų perteikiama patirtimi. Su kitose valstybėse įvykdytais karo nusikaltimais ar genocidu jau teko susidurti Danijos, Belgijos, Olandijos ir kitų šalių teisėsaugai.
Arūnas Ivaškevičius