Vienintelis gyventojas visame Palioniškių kaime – 62-ejų Stanislovas Tilvikas – šiemet savo trobelėje buvo užpultas, sumuštas ir apvogtas. Nuo tada pensininkas kaime nebesijaučia saugus, nors ir tvirtina, kad kiti įsibrovėliai geriau nė nemėgintų į jo kiemą kojos įkelti.
„Turiu kirvuką, pjūklą, peilį, tris šunis… ir dar kai ką”, – savo „amuniciją” šypsodamasis išvardina Stanislovas.
Jis vienui vienas šiame kaime Plungės rajone gyvena jau septynerius metus.
Nepanašus į atsiskyrėlį
Į Palioniškius – kaimą už maždaug dešimties kilometrų nuo Kulių miestelio – važiavome siauru stambiomis sniego pusnimis apklotu keliuku. Pravažiavę kelias netoliese esančių kaimų sodybas, įsukome į mišką. Numanydami, kad įstrigus sniegynuose prisišaukti pagalbą būtų nelengva, važiavome lėtai ir atsargiai. Keletą kartų jau buvome supanikavę, kad pasukome ne ten, kur reikia, kai pagaliau pamatėme netoli kelio stūksantį vienišą namuką. Iš kamino veržėsi tiršti dūmai. Šeimininkas namie.
Nelauktus svečius aploja šunys, suklega pulkas po kiemą vaikštinėjančių žąsų. Netrukus į lauką išeina ir pats Stanislovas.
Nei kirvio, nei peilio rankose jis neturėjo, ir įbauginti šunimis nebandė. Išgirdęs, iš kur esame, tik svetingai pakvietė: „O, sveiki gyvi, prašom užeiti!”
Stanislovas nė iš tolo nepanašus į uždarą atsiskyrėlį, įtariai nužvelgiantį kiekvieną, trikdantį jo ramybę. Kaime radome linksmo būdo ir anaiptol vienišiumi savęs nelaikantį senolį.
Varganoje jo trobelėje ant ugnies kaito puodas.
„Ne, čia ne mano pietūs – karvutei verdu. Turiu vieną karvę, jautį, dešimt žąsų, keletą vištų, – štai ir visas mano ūkis. Turiu ir šiltnamį, daržą – visko užsiauginu, ir bulvių, ir burokų. Mėgstu darbą, nieko neveikdamas gyventi negaliu”, – pasakoja Stanislovas, grąžydamas savo sugrubusias rankas.
Iš kambario girdėti įjungtas televizorius.
„Aj, senas jis jau, ne taip gerai rodo, bet mėgstu pasižiūrėti, – šypsosi. – Mėgstu laidas, koncertų pasiklausyti. Politika? Pasižiūriu žinias, žinau, kas vyksta, bet ką aš jums galiu pasakyti: visi jie vienodi, tie politikai. Mažai iš jų naudos.”
Moterys į mišką neina
Stanislovas nustebina prisipažinęs, kad jis net trisdešimtį metų mieste – Klaipėdoje – pragyveno. Paskutinė S. Tilviko darbovietė – jau neegzistuojanti įmonė Klaipėdos miesto apželdinimo trestas. Sakosi visą gyvenimą vairuotoju dirbęs.
„Prieš septynerius metus atvykau čia pagrybauti, pailsėti. Ir pasilikau… Nebeturėjau darbo Klaipėdoje, su žmona išsiskyriau, tad nusipirkau šį namuką: pamaniau, pagyvensiu sau ramiai, mišku pasidžiaugsiu, o jei nepatiks – parduosiu.”
Tai, kad kaime daugiau nėra gyventojų, Stanislovo nė kiek netrikdė.
„Kadaise tai buvo labai didelis kaimas, – tvirtina jis. – Daug žmonių gyveno, o dabar kas liko – tik griuvėsiai. Vieni išmirė, kiti išsikraustė.
Bet aš neimu į galvą, kad čia vienas esu. Tai vienas, tai kitas pažįstamas iš kitų kaimų vis užsuka. Va, ir duktė iš Klaipėdos prieš keletą dienų buvo atvažiavusi – aplanko mane. O kiek čia grybauti ir uogauti privažiuoja! Minios. Juk šiose vietose – vieni baravykai; kad pamatytumėte, kas dedasi! Pats prisirenku ir džiaugiuosi.”
„Tačiau ar jums netrūksta moteriškos draugijos?” – paklausiau Stanislovo.
„O, Jėzau, moterys! – juokdamasis susiima už galvos. – Gal ir trūksta, bet tų moterų juk neįvarysi į mišką…”
Ilgisi pajūrio
Anksčiau savo trobelėje Stanislovas sako jautęsis labai saugiai, tačiau maždaug prieš pusmetį buvo užpultas ir apiplėštas. Susidūrimas su vagimis pensininkui įvarė daug baimės – neatsigauna iki šiol.
„Naktį išgirdau beldžiant į duris. Sakė, kad mašina įstrigo, – prašė padėti ištraukti. Pamaniau, turiu traktoriuką – padėsiu žmonėms. Bet kur tau… Tik atidariau duris, kad griebė mane! – Stanislovo veidas persikreipia. – Šešiese įvirto, tokie jauni vyrai… Susigrūmėme, bet negi įkibsi į tokius? Ant galvos apklotą užmetė, kad nieko nematyčiau, rankas, kojas surišo. Primušė, šonkaulius sulaužė… Tokių sužvėrėjusių dar nebuvau matęs. Viską išdaužė, išvartė, vištas išdraskė, kalakutus išnešė. Tik galvas nusukiotas paliko. Druską, net ir tą, visą paėmė, šuniuką į šulinį įmetė, nuskandino…
Laimei, policija greitai tuos banditus surado. Mano mobilųjį telefoną tebeturėjo – paskambino mano numeriu ir sučiupo. Dabar juos jau teisia.”
Stanislovas neslepia, kad po šios nelaimės jį apnikusios mintys keisti gyvenamąją vietą. Be to, neslepia pasiilgstąs pajūrio.
„Gal ir grįšiu kur nors arčiau. Ne, į miestą tai jau turbūt neišeis, kokios ten kainos dabar! Bet gal kur į kaimelį netoliese…”, – svarstė pašnekovas.
Tačiau šią žiemą Stanislovas pasiruošęs Palioniškiuose išbūti. „Va, kiek malkų esu prisikapojęs – tikrai nesušalsiu”, – sakė atidaręs malkinės duris.
Sumušimus po užpuolimo vienintelis kaimo gyventojas jau išsigydė, ir tvirtina sveikata tikrai negalįs skųstis. „Iki Klaipėdos greičiau nubėgčiau nei jūs nuvažiuotumėt!” – išlydėdamas mus juokavo.
Giedrė Petkevičiūtė