Tėvynės sąjungos pirmininko A.Kubiliaus įsitikinimu, opozicijos pareiga – nuolat tikrinti, ar valdančioji dauguma yra stipri, ar ji dar pajėgi būti atsakinga už valstybės gyvenimą
Seimo opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius teigia, kad norėtų su valdančiąja dauguma diskutuoti esminiais valstybės gyvenimo klausimais – kokia turėtų būti mokesčių reforma, kaip geriau paskirstyti šalies biudžetą, pagerinti žmonių gyvenimą, tačiau tam trukdo beveik visą kadenciją besitęsiantys politikų skandalai, kurių nepavyko išvengti net konservatorių partneriams liberalcentristams. Kas atsitiko, kodėl nesutarimai pradėjo persekioti net ne valdančiąją, bet opozicijos koaliciją? Apie tai – „Kauno dienos” žurnalisto pokalbis su Andriumi Kubiliumi.
– Opozicijos stovykla šios kadencijos Seime, kaip reta, yra gausi ir aktyvi. Tačiau valdančioji dauguma ir nemažai rinkėjų mano, kad dirbate nelabai konstruktyviai, kabinėjatės prie smulkmenų ir tik kaišiojate pagalius į koalicijos ratus. Ar Jums atrodo kitaip?
– Man tikrai atrodo kitaip. Jau penkiolika metų esu parlamentaras ir žinau, kad valdančioji dauguma visuomet tvirtina (beje, anksčiau taip darėme būdami valdžioje ir mes, konservatoriai), kad opozicija yra nekonstruktyvi, nieko neveikia, tik švaistosi reikia nereikia kritikos vėzdu. Tai nieko naujo. Be to, tokia jau opozicijos duona. Jos pareiga tikrinti, ar valdančioji dauguma yra stipri, ar ji pajėgi būti atsakinga už valstybės gyvenimą. Mes negalime likti abejingi, matydami valdančiosios daugumos skandalus, ir privalome parodyti visuomenei, kas iš tiesų dedasi aukščiausiuose šalies valdžios ešelonuose.
– Jau senokai niekam ne paslaptis šlyjantys konservatorių santykiai su partneriais opozicijoje – liberalcentristais. Ar to priežastis – skandalinga Liberalų ir centro sąjungos vadovo, Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko veikla, ar nesutarimų šaknys glūdi giliau, kai jūsų nuomonės pradėjo skirtis dar derantis dėl valdančiosios vadinamosios vaivorykštinės koalicijos?
– „Vaivorykštinė” koalicija čia niekuo dėta. Mes, kaip ir Prezidentas Valdas Adamkus, matome labai rimtas problemas, susijusias su Liberalų ir centro sąjungos bei Darbo partijos vadovais. Ypač mums kelia susirūpinimą liberalcentristų, su kuriais kartu esame opozicijoje, ateitis. Norėtume juos matyti kaip stiprius, visuomenės pasitikėjimą turinčius partnerius. Visiškai atvirai ir pragmatiškai kalbant, mes nematome perspektyvų, kad balsavusieji už liberalcentristus, jiems nusilpus ar susikompromitavus, per rinkimus balsuotų už konservatorius. Todėl tikrai nenorime šios partijos griūties. Reikėtų atskirti du dalykus: partijos vadovo Artūro Zuoko problemas ir pačius liberalcentristus. Mes tikime, kad šiai partijai užteks ryžto ir politinės išminties paremti Prezidentą Valdą Adamkų, kuris aiškiai, nors ir netiesiogiai išsakė savo poziciją, kad nepasitiki nei Liberalų ir centro sąjungos, nei Darbo partijos lyderiais. Juo greičiau liberalcentristai išspręs šią problemą, juo greičiau viskas atsistos į savo vietas, ir mūsų bendradarbiavimas taps dar intensyvesnis.
– Kodėl reikalaujate, kad Artūras Zuokas atsistatydintų iš sostinės vadovo posto jau dabar, o dėl ūkio ministro Viktoro Uspaskicho esate linkę palaukti Seimo etikos sargų ir laikinųjų tyrimo komisijų išvadų?
– Mes manome, kad ir vienas, ir kitas turi atsistatydinti iš savo pareigų. Tam pakanka vien Prezidento jau pareikšto nepasitikėjimo. Atsistatydinti Artūrą Zuoką turi priversti patys liberalcentristai. Niekas kitas Vilniaus miesto savivaldybėje to nepadarys, tai jų galvos skausmas. Tuo tarpu dėl ūkio ministro mes matome keletą būdų, kaip galėtų būti įgyvendintas Prezidento pareikštas nepasitikėjimas. Visų pirma tai galėtų padaryti Ministras Pirmininkas, pateikdamas šalies vadovui siūlymą atleisti ūkio ministrą iš pareigų. Praėjusią savaitę atrodė, kad tai nelabai įtikėtina. Tačiau šią savaitę, kai bus gautos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados, manau, galime sulaukti ir tokio premjero sprendimo. Jei taip neatsitiks, tarsimės su kitomis frakcijomis, kad ūkio ministrui Viktorui Uspaskichui būtų pareikšta interpeliacija. Nenorėtume, kad tai būtų padaryta vien konservatorių balsais. Štai kodėl į Viktoro Uspaskicho atsistatydinimą iš pareigų mes žiūrime šiek tiek kitaip negu į Artūro Zuoko.
– Ar Jūsų nebaugina tai, kad, nutrūkus bendradarbiavimui su liberalcentristais, opozicijos gretos gali gerokai pakrikti, gali žlugti jūsų susitarimai dėl opozicijos lyderio ir Seimo Pirmininko pavaduotojo postų, šių pareigybių rotacijos?
– Manęs visiškai negąsdina tai, kad dėl kokių nors priežasčių galiu prarasti opozicijos lyderio postą. Kur kas svarbiau, kad Tėvynės sąjungai ir liberalcentristams pavyktų išsaugoti bendradarbiavimą. Tam reikia vienos sąlygos – Liberalų ir centro sąjunga privalo paremti Prezidento pozicija. Aš tikiu, kad jie anksčiau ar vėliau tai padarys. Tačiau laikas šioje situacijoje ne liberalcentristų sąjungininkas. Kuo ilgiau ši partija neapsispręs dėl Artūro Zuoko, tuo didesnį žmonių pasitikėjimą ji praras.
– Tai Jūs teigiate vadovaudamasis savo partijos patirtimi?
– Galima pasakyti ir taip. Daug kas turbūt dar nepamiršo mūsų klaidžiojimų dėl Gedimino Vagnoriaus, kai Prezidentas pareiškė nepasitikįs juo. Suvokti realybę mums tada prireikė beveik trijų mėnesių. Per tą laiką bandėme tikinti, kad partija pasitiki jos deleguotu premjeru, priiminėjome įvairias deklaracijas, pareiškimus, o viskas vis vien baigėsi Gedimino Vagnoriaus atsistatydinimu, praradome kai kurių žmonių pasitikėjimą. Ta patirtis tikrai buvo skausminga mūsų partijai. Apie tai aš ne kartą sakiau liberalcentristams, raginau juos nedaryti tokios klaidos.
– Pasigirdo kalbų, kad ir Tėvynės sąjungoje vienybės medis nežydi. Neseniai buvęs Jūsų partijos pirmininkas, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis gana piktokai sureagavo į tai, kaip Jūs įvertinote konservatorių praeitį. Vienas Jūsų partijos kolega šiomis dienomis Vilniaus savivaldybės taryboje gynęs Artūrą Zuoką, suspendavo savo veiklą Tėvynės sąjungoje ir iš esmės persimetė į liberalcentristų stovyklą. Ar tai ne nesutarimų simptomai partijoje?
– Vilniaus savivaldybės tarybos nario Čiučelio elgesys mums jokia naujiena. Jei jam tekdavo rinktis konservatorių ar sostinės mero Artūro Zuoko poziciją, jis visuomet pirmenybę atiduodavo sostinės merui. Reikia pripažinti: Vilniaus vadovas yra sugebėjęs rasti sau palankių žmonių visose frakcijose. Kaip dabar matome, ir konservatorių. Silpnų žmonių pasitaiko visur. Taigi čia nieko naujo.
Šalia Vytauto Landsbergio dirbau penkiolika metų. Puikiai žinau jo būdą, netikėtus, dažnai impulsyvius veiksmus. Savo laiške partijai profesorius išreiškė tam tikrą nerimą, kad mes „Sąžiningos politikos pakte” prisipažindami, jog praeityje neišvengėme klaidų, galime būti nesuprasti kai kurių žmonių ir įvardyti kaip pati neskaidriausia partija. Nenorėčiau su tuo sutikti. Mano manymu, tokiam nerimui nėra jokio pagrindo. Norėdamas susigrąžinti žmonių pasitikėjimą, pirmiausia privalai pripažinti savo klaidas, vienokias ar kitokias nuodėmes ir įsipareigoti ateityje elgtis kitaip. Apie tai mes diskutavome partijos prezidiume ir taryboje. Profesorius Vytautas Landsbergis dabar rečiau dalyvauja tokiuose svarstymuose, todėl galėjo kai ko ir nežinoti.
– Ne vieną sykį iš opozicijos tribūnų girdėjome pranašaujant, kad valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė išsilaikys tai iki bulviasodžio, tai iki bulviakasio, tai iki kitokių agrotechninių terminų. Tačiau visos šios prognozės, kaip žinia, neišsipildė. Ką šį kartą sako Jūsų politinė nuojauta?
– Bijau ką nors ir prognozuoti, todėl nenoriu ir įvardyti kokių nors terminų. Ši valdančioji koalicija yra iš esmės susitarusi tik dėl postų, o ne dėl gilių programinių principų ar vertybių. Sugriūti tokia koalicija gali tik vienu atveju – jei kažkas būtų smarkiai nuskriaustas dalijantis kokius nors postus. Dėl kitko juk nėra ko pyktis. Ar žlugtų ši valdančioji koalicija atstatydinus ūkio ministrą, nesiimčiau prognozuoti. Kai manęs klausia apie šios valdančiosios koalicijos likimą, aš dažnai pateikiu tokį pavyzdį iš gyvenimo. Net jei nesutariama šeimoje, skyryboms reikia ir išminties, ir principų. Kitaip viskas tekės sena vaga – sutuoktiniai pyksis, barsis, bet vis vien gyvens kartu ilgai ilgai. Taip gali atsitikti ir su šia koalicija.
Stasys Jokūbaitis