Romas Sakodolskis (Pilietinės visuomenės instituto lektorius): Apie išpuolius prieš Sorosą ir jo remiamus fondus

Kas domisi politiniais įvykiais buvusioje Sovietų Sąjungoje, tikriausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau Lietuvą pasieks šioje pasaulio dalyje besiritanti kampanija,
nukreipta prieš žydų kilmės filantropą milijardierių George’ą Sorosą ir jo finansuojamus fondus.

Pasidairius Lietuvos žiniasklaidos padangėje, nesunku buvo nuspėti, kas imsis tokios veiklos…

Savo rašiniuose praeityje kolektyvinę kaltę vertęs žydams, „Respublikos” leidėjas Vitas Tomkus kelias pastarąsias savaites skelbė kaltinimus, kad Sorosas arba jo remiami fondai yra įsivėlę į prekiavimą narkotikais, pinigų plovimą, kišasi į Lietuvos reikalus, griauna valstybę.

Į išpuolius prieš George’ą Sorosą ir jo remiamus fondus galima žvelgti platesniu žvilgsniu, susietu su Rusijos veikėjų skelbiamomis idėjomis, kad Sovietų Sąjunga ir jos įtakos zona subyrėjo būtent dėl Vakarų finansuotų dirbtinių revoliucijų ir kad tas procesas tęsiamas iki šių dienų, siekiant sužlugdyti pačią Rusiją.

Rusijoje jau seniai teigiama, kad tokios Vakarų organizacijos kaip Nacionalinis demokratijos fondas („National Endowment for Democracy”), Laisvės namai („Freedom House”) ir Soroso remiami fondai yra žvalgybų struktūrų priedanga. Aiškinama, kad būtent jos finansavo Kremliui nedraugiškus sukilimus Gruzijoje, Ukrainoje, anksčiau Serbijoje, o prieš tai – „dainuojančias revoliucijas” Baltijos šalyse, „velvetinę revoliuciją” tuometinėje Čekoslovakijoje.

Pernai Ukrainos „oranžinės revoliucijos” metu ministras pirmininkas Viktoras Janukovičius ir opozicijos vadovas Viktoras Juščenka kaltino vienas kitą užsienio pinigų prezidento politinei kampanijai gavimu. Atseit, Janukovičių finansavo Rusija, o Juščenką – Vakarai, tarp jų Soroso Atviros visuomenės institutas.

Gruzijoje spalį sudaryta grupė kovai su Soroso vakarietiškomis ir „grėsmę tautai” keliančiomis idėjomis. Joje dalyvauja ir 2003 m. „rožių revoliucijos” nuverstas valdovas Eduardas Ševardnadzė, buvęs SSRS užsienio reikalų ministras, kadais demaršais Vašingtone stengęsis atkalbinėti Baltuosius Rūmus nuo paramos Lietuvos nepriklausomybei. Ševardnadzė kaltina, kad jį nuvertė Vakarai, įskaitant Sorošą. Kitas šios grupės narys – Aslanas Abašidzė, Maskvos remiamos atsiskyrėliškos Adžarijos srities buvęs vadovas.

O pačioje Rusijoje (iš kurios Soroso fondai pasitraukė prieš kelerius metus) dar praėjusį pavasarį valstybės saugumo viršininkas, prezidento Vladimiro Putino bendražygis Nikolajus Patruševas, kalbėdamas Dūmoje, apkaltino nevyriausybines organizacijas – vietines ir užsienines – ketinimais destabilizuoti valstybę.

Po pusmečio, praėjusią savaitę, Rusijos deputatai pirmu skaitymu balsavo už įstatymą, apsunkinantį tokių organizacijų kaip Tarptautinė amnestija, Reporteriai be sienų, veiklą. Visos grupės privalės registruotis Teisingumo ministerijoje, kuri turės plačius įgaliojimus su jomis dorotis. Antras įstatymo skaitymas numatytas gruodžio 9 dieną.

Rusijos deputatai tikina, jog drakoniškos priemonės reikalingos kraštutinių grupių veiklai ir nusikaltėlių pinigų plovimui stabdyti. Tačiau Maskvoje veikiančio Žmogaus teisių stebėjimo skyriaus atstovas Aleksandras Petrovas įžiūri dar vieną Kremliaus pastangą tramdyti kritišką žodį. Anot jo, valdžia „nori pilietinę visuomenę paversti vaškine, panašiai kaip tai padarė su parlamentu ir žiniasklaida”.

Praėjusį penktadienį Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos valdomas parlamentas žengė tolesnį žingsnį ta linkme – skubos tvarka patvirtino Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis valdžios kritika tampa nusikaltimu. Laisvės atėmimas nuo pusės iki dviejų metų gręsia tam, kas kurstys demonstracijas, stos į neregistruotas organizacijas in skleis informaciją, laikomą kenksminga nacionaliniams interesams, diskredituojanti valdžios politiką. Šis žingsnis siejamas su artėjančiais rinkimais Baltarusijoje ir Lukašenkos baime, kad jo neištiktų Ševardnadzės likimas.

Apie valdžios diskreditavimą bei galimas pasekmes kalbama ir Vilniuje. Spalio mėnesį ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas pareiškė, kad jo asmeniui taikoma konservatorių kritika kenkia Lietuvos įvaizdžiui ir diskredituoja valstybės vykdomąją valdžią. Jis kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas teisiškai įvertinti trijų Tėvynės Sąjungos vadovų pareiškimus. Prokuratūra prašymą atmetė kaip nesuderinamą su demokratinės valstybės normomis, o Brazauskas ir jį bandžiusieji pateisinti bendražygiai parodė, kad per 15 metų neįsisavino jos principų.

Tačiau premjero pastanga kritiką paversti nusikaltimu buvo rimtas signalas iš valdančiųjų daugumos viršūnių apie pavojų per 15 metų įtvirtintoms laisvėms Lietuvai ir jos žmonėms.

Kitą signalą aną savaitę davė Lietuvos Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas interviu su „Respublika” apie Soroso fondų veiklą Lietuvoje. Atsakydamas į dienraščio klausimą, Uspaskichas pripažino, kad jam neteko susidurti su Sorošo fondų veikla, tačiau čia pat ėmė aiškinti, kaip jie veikia. Anot jo, dažnai „apie pilietiškumą kalbama tik keletą minučių, o paskui skleidžiamos blogos kalbos apie šalies valdžią. Kodėl mes turime leisti jiems tai daryti?”

Tokio „retoriško” klausimo formulavimas kelia nerimą, todėl kad jis apskritai yra keliamas po 15 nepriklausomybės metų. Nesigilinant į tai, ką reiškia „blogos kalbos”, atsakymas yra pernelyg paprastas – privaloma leisti, nes tai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, o Lietuva yra teisinė valstybė.

Galima būtų tvirtinti, kad imigrantas iš Rusijos netiksliai išsireiškė. Tačiau taip nėra. Darbo partijos frakcija Seime jau žengė pirmuosius žingsnius Soroso fondų veiklai varžyti. Ji pranešė nutariusi kreiptis į penkias Lietuvos specialiąsias tarnybas, kad atliktų fondų darbo Lietuvoje tyrimą. Atskiru kreipimusi į prokuratūrą „darbiečius” žadėjo paremti Valstiečių frakcija.

Uspaskicho žmonės žadėjo kreiptis į Valstybės saugumo departamentą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą ir Valstybinę mokesčių inspekciją.

Vienu metu prašant atlikti penkis tyrimus reikštų, kad faktiškai būtų sukaustyta Soroso fondų veikla. Užvertus negausų darbuotojų skaičių įvairiais kiekvienos valstybinės įstaigos reikalavimais sutriktų jų darbas.

Tai būtų ne kas kita, o persekiojimas, naudojant valstybės struktūras. Baltarusijoje nuo seno būtent dėl to skundžiasi ir nepriklausomų leidinių redaktoriai, ir Lukašenkos kritikai. Panašiai yra Birmoje, kitose Azijos šalyse, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, kur veikia autokratiniai režimai.

Kol kas jokia Lietuvos politinė organizacija viešai nesuabejojo „darbiečių” prašymu ir nestojo ginti Soroso fondų veiklos Lietuvoje. Opozicijoje esantiems konservatoriams priderėtų kontroliuoti Seimo daugumą, tačiau jie tyli, o skilusių Liberalcentristų vadovas Artūras Zuokas „Respublikai” netgi išreiškė abejonių dėl fondų veiklos. Sunku suvokti, kaip tai derinasi su Vilniaus mero dažnai skelbiamomis vakarietiškomis vertybėmis.

Spengianti tyla ir prezidentūroje, nors Valdo Adamkaus fondas yra oficialus Soroso remiamos organizacijos – Pilietinės visuomenės instituto steigėjas.

Socialdemokratai bei Socialliberalai taip pat nieko nėra pareiškę nei apie „darbiečių” pastangas tramdyti Soroso fondų veiklą, nei apie „Respublikos” leidėjo kampaniją prieš tuos fondus. Nors pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Lietuva neturėjo iš ko apmokėti savo atstovų keliones užsienin, visų partijų veikėjai džiaugėsi fondų finansuojamomis pažintinėmis kelionėmis po Europą, Jungtines Valstijas.

Užtat abi partijos viešais pareiškimais rado reikalą suabejoti prokuratūros sprendimu atnaujinti nutrauktą Tomkaus bylą dėl antisemitinių publikacijų.

Prisimintina, kad pernai kovo mėnesį Brazauskas pats kreipėsi į Generalinį prokurorą, prašydamas išaiškinti, ar antisemitiniai išpuoliai „Respublikoje” neturi būti persekiojami baudžiamąja tvarka. Anuomet premjeras apgailėjo rašinių skelbimą ir sakė, kad Tomkaus rašiniai yra „neatsakingi veiksmai, kurie jokiu būdu negali būti toleruojami, diskredituoja mūsų valstybę ir mūsų tautą”.

Tada buvo tada, o dabar yra dabar.