Kosmoso akmenukai gali paversti turtuoliais

Iš 6,4 milijardo pasaulyje gyvenančių žmonių ne daugiau nei 2 tuzinai užsiima meteoritų medžiokle, kaip pagrindiniu verslu. Styvas Arnoldas yra vienas iš jų. Meteoritus jis renka nuo 1990-ųjų ir uždirba pakankamai, kad galėtų susimokėti už savo keliones ir paremti kaime gyvenančius giminaičius.

„Medžiojo” kartu su žmona

Prieš dvejus metus Styvas Arnoldas išgirdo gandą, kad Čikagos priemiestyje nukrito daugybė greipfruto dydžio meteoritų. Jis kaip galėdamas greičiau nuskubėjo į minėtą vietovę, kurioje praleido 44 dienas. Styvas klaidžiojo gatvėmis ir laukais su metalo detektoriumi, padarytu iš šluotkočio ir magneto, ieškodamas iš kosmoso nukritusių akmenukų. Sulaukęs daugybės pašaipų, namo jis išsivežė 113 vertingų meteoritų.

Panašioje „ekskursijoje” S.Arnoldas lankėsi ir kartu su savo žmona. Tuomet jie visureigiu važinėjo po Omano dykumas, ieškodami kosminių brangenybių. „Pamatę horizonte juodą kauburėlį, iškart skubėdavome prie jo – tai būdavo arba kupranugario išmatos, arba išsvajotasis meteoritas.”

Nesisekė rasti didelių meteoritų

Jis rado ir pardavė daugybę gerų akmenų, tačiau šešiaženkliais skaičiais vertinamų meteoritų iš Mėnulio ar Marso jam vis nesisekdavo aptikti iki praėjusio mėnesio.

Sykį S. Arnoldas nešėsi specialų 2,4 metro pločio metalo detektorių per kviečių lauką Kanzase, kai išgirdo nepaprastai garsų cypimą iš detektoriaus ausinių. 2,1 metro gylyje gulėjo 635 kilogramų svorio akmens ir metalo lydinys. Tai didžiausias šios rūšies meteoritas, kada nors rastas pasaulyje. Tokie meteoritai vadinami palazitais.

Prieš dvi savaites Styvas nutempė meteoritą į Ozarką savo trisdešimtmečiu fordu. Ištyrus milžiniškos pupos formos meteoritą, paaiškėjo, kad jis atskriejo iš asteroidų žiedo tarp Marso ir Jupiterio.

Atnešė šlovę

Radinys jau dabar atnešė Styvui šlovę. Jis pasirodė per „Today Show” laidą „Discovery” kanale Kanadoje, o jo pavardė buvo linksniuojama daugybėje žiniasklaidos priemonių. Tačiau netoli Kingstono, Medisono valstijoje, jis užsitraukė blogą reputaciją. Vietos bankininkas Garis Bančas pasakoja pirmasis pamatęs krentantį meteoritą. Jis išvydo šviesulį, skrodžiantį nakties dangų, kai rūkė cigaretę savo verandoje. Meteoritų medžioklė gali būti pelninga, tačiau ji neužtikrina darbo saugumo.

Šiame darbe varžosi tuo pačiu verslu užsiimantys žmonės, lyg be galvos lėkdami į ganduose išgirstą vietą, kurioje neva pastebėtas meteoritų lietus.

Pasiseka ne visiems

Denveryje gyvenantis meteoritų medžiotojas Metas Morganas pasakoja praradęs tūkstančius dolerių. Nuvykęs į vietą, jis dažnai rasdavo tik atkapstytą lavos gabalą ar keistos formos Žemės akmenį.

Tačiau iš dangaus nukrintančių pinigų krūvų idėjai negali atsispirti daugybė meteoritų medžiotojų. 2003 metais Park Foreste, Ilinojaus valstijoje, lijo meteoritų lietus, o į šį įvykį sugužėjo apie 100 profesionalių ir megėjų meteoritų medžiotojų.

1998 metais Styvas Arnoldas aplenkė kitus ieškotojus Monahanso mieste. Tuomet netoli beisbolo aikštės nukrito meteoritas. Policija konfiskavo į dvi dalis suskilusį meteoritą, o S.Arnoldas tapo kritimo metu aikštėje žaidusių 7 berniukų brokeriu. Styvas bandė įtikinti miesto bendruomenę grąžinti kosmoso akmenį. Viskas baigėsi tuo, kad miestas pasiliko meteorito dalį, nukritusią ant gatvės, o kitą dalį atidavė berniukams. S.Arnoldas pardavė berniukų akmenį už 20 tūkstančių dolerių, žymiai brangiau, nei pats buvo sumokėjęs.

Didelis pelnas

Styvas taip pat tarpininkauja muziejams keičiantis meteoritais. Tarp jo klientų yra ir Fortvorto muziejus Teksase, kuriame saugoma per 1200 meteoritų, tarp jų ir 45 kilogramų kosmoso akmuo.

Vis dėlto meteoritų paklausą užtikrina ne vien mokslininkai ir muziejai, bet ir kolekcininkai, trokštantys turėti nežemišką akmenį, skrodusį kosmosą daugiau nei 80000 kilometrų per valandą greičiu.

Prekybininkai negali pasakyti, kokia yra prekybos meteoritais apyvarta. Tačiau jau minėtas M.Morganas pasakoja, kad per praėjusius metus jis pardavė meteoritų už 500 tūkstančių JAV dolerių.

Milžiniški meteoritai – retenybė

Tokio dydžio meteoritai, kokį rado Styvas Arnoldas, yra labai reti ir sudaro tik 1 proc. visų žinomų radinių. Dažniausiai tokie meteoritai supjaustomi nedideliais gabalėliais, nupoliruojami iki blizgesio ir parduodami kaip meno kūriniai arba juvelyrikos dirbiniai.

635 kilogramų svorio meteoritas yra labai aukštos kokybės. Jis nesubyrėjo nei krisdamas, nei atsitrenkdamas į Žemę. Nuo kritimo jam liko „kūgio formos nosis”.

Kol kas sunku pasakyti kokia yra šio akmens vertė. S.Arnoldas su šypsena užsimena apie didelį septynženklį skaičių, o meteoritų pardavėjai jam mielai pritaria tikėdamiesi neblogų procentų. Tačiau iki šiol didžiausia pasiūlyta suma buvo ketvirtis milijono JAV dolerių.

Nurašytos vietovės „stebuklas”

Tokio meteorito gabalėliai yra parduodami po 4 JAV dolerius už gramą. Todėl supjaustęs ir pardavęs šį milžiną, S.Arnoldas gautų apie pustrečio milijono dolerių.

Suma iš tiesų milžiniška, tačiau Styvas bodisi net kalbėti apie akmens pjaustymą. Dėl dydžio ir kūgio formos „nosies” meteorito vertė didžiausia, kai jis yra toks, koks pasiekė Žemę.

S.Arnoldas savo brangenybę rado netoli fermos Ajovos valstijoje, tarp Vičitos ir Dodžo miestų, meteoritų medžiotojų gerai žinomoje vietoje.

Brenhamo meteoritas nukrito toje vietoje prieš daugybę amžių, sprogo ir po apylinkes pažėrė apie 3 tonas materijos. Keli muziejai turi kitų šio meteorito dalių. Tačiau daugelis meteoritų medžiotojų „nurašė” šią vietovę, kaip perkapstytą daugybę kartų jau prieš kelis dešimtmečius.

Tirdamas vietovę, S.Arnoldas aptiko kažką, apie ką jis neprasitaria, kas įtikino, kad kiti meteoritų medžiotojai klydo. Apie savo pastebėjimą jis prasitarė Filui Maniui, San Antonio geologui naftos ir dujų kompanijos teisininkui, kuris dar ir kolekcionuoja meteoritus. Filas greitai patikėjo S.Arnoldo žodžiais ir finansavo jo meteoritų medžioklę.

Tikisi naujų radinių

F.Manis patarė Styvui kuo greičiau skubėti į Kanzasą ieškoti kosmoso akmenų, tačiau iš pradžių reikėjo gauti žemės savininko leidimą kasinėti ir gauti teises į rastus meteoritus.

Šiandien abu vyrai nuomoja 2 tūkstančius akrų žemės Kanzase. Žemę išnuomoję fermeriai gauna tam tikrą procentą nuo visų parduotų meteoritų.

Filas Manis mano, kad geriausia vieta didžiajam meteoritui – muziejus. Tuo metu Styvas Arnoldas nusipirko antrą namą Kanzase, kaip bazę naujų meteoritų paieškoms.

„Kas žino,- sako jis –gal pavyks rasti ką nors geresnio. Ką nors didesnio…”

Žygimantas Pauliukevičius