Artimiausiu metu Lietuvai negresia neramumai, kokie lapkritį pribloškė Prancūziją, kai Paryžiaus priemiesčiuose nuo imigrantų rankų liepsnojo automobiliai. Bent jau taip mano mūsų šalyje prieglobstį gavę pabėgėliai. Tačiau spragos įstatymuose, integruojant juos į visuomenę, praėjusiais metais pasiuntė pirmąjį pavojaus signalą. Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad Lietuvoje nepakankamai užtikrinamos tautinių mažumų teisės.
Šimtai milijonų eurų nuostolių
Beveik 9 tūkst. sudegintų automobilių, nuniokota apie šimtas mokyklų, vaikų darželių, parduotuvių ir kitų visuomeninių pastatų. Apie 200 mln. eurų nuostolių ir iki 2006-ųjų vasario Prancūzijoje paskelbta nepaprastoji padėtis. Tokie yra padariniai neramumų, kuriuos spalio 27-ąją išprovokavo Paryžiaus policija, vydamasi du imigrantus paauglius, nuo iškrovos gyvenimą baigusius elektros perdavimo pastotėje. Vėliau liepsnų pašvaistės nušvietė Belgijos, Italijos ir Vokietijos miestus.
Tai buvo imigrantų atsakas į socialinę diskriminaciją, kuri Prancūzijoje kaupėsi dešimtmečius. Todėl užteko nedidelės kibirkštėlės nepasitenkinimo liepsnai įžiebti. Daugumą riaušininkų sudarė Prancūzijoje gimę musulmonai, kurių tėvai atvyko iš Šiaurės ir Vakarų Afrikos. Policija suėmė apie 2400 riaušininkų. Nemažai jų rengiamasi deportuoti iš šalies.
Europos Sąjunga (ES) pasiūlė Prancūzijai 50 mln. eurų (173 mln. litų) kaip pagalbą toms problemoms, dėl kurių šalyje daugiau kaip dvi savaites vyko neramumai, spręsti. „Kauno diena” pabandė pažvelgti, ar Lietuvoje nėra priežasčių, kurios po kelerių metų neišprovokuos panašių neramumų.
Įvykius atidžiai stebėjo
Įvykius Prancūzijoje atidžiai sekė Lietuvoje gyvenantys imigrantai, daugiausia prieglobsčio paprašę žmonės. „Prancūzijos scenarijus Lietuvoje neįmanomas, nes riaušės ten kilo dėl kitų priežasčių”, – įsitikinęs Pabėgėlių dienos centro Kaune savanoris Rabanis Rahmatas.
1997 m. iš Afganistano į Lietuvą atvykusio R.Rahmato teigimu, Prancūzijoje imigrantai nėra karo pabėgėliai, o kolonizavimo laikų aukos. „Prancūzija juos priėmė, bet valdžios ir visuomenės požiūris į juos liko kaip į atvykėlius, – akcentavo R.Rahmatas. – Juk automobilių nedegino somaliečiai, čečėnai, kitų tautybių žmonės, kurie taip pat gyvena Prancūzijoje”.
Be to, pasak R.Rahmato, 2004 m. liepą Kaune kilus čečėnų nepasitenkinimui, vėliau Savanorių prospekte ir buvo įkurtas Pabėgėlių dienos centras.
„Žmonėms teikiama psichologinė pagalba, jiems tarpininkaujama įdarbinimo klausimais”, – sakė R.Rahmatas.
Viešai išsakė problemas
Kad prieglobstį Lietuvoje gavę užsieniečiai vis dėlto susiduria su rimtomis problemomis, apie tai garsiai prabilta praėjusiais metais. Iki tol tik tarpusavyje kalbėję apie sunkumus, liepą čečėnai išreiškė nepasitenkinimą integracijos į visuomenę proceso spragomis.
Čečėnai neteko valstybės išnuomoto būsto ir kitos paramos. Kelios šeimos apsigyveno net Geležinkelio stotyje, nepilnamečius vaikus patikėdamos draugams, kuriems integracijos programa dar nebuvo pasibaigusi.
Tada į Kauną atvyko Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro Lietuvoje patarėjas pabėgėlių klausimais Vladimiras Siniovas, bandęs nuraminti žmones. Pastarieji rinkosi prie Raudonojo Kryžiaus būstinės Laisvės alėjoje. „Nenorime būti našta Lietuvai, bet valdžia turėtų mus išgirsti”, – tada sakė čečėnai.
Jie skundėsi, kad po vienerių metų integracijos laikotarpio jie liko už socialinės apsaugos sistemos ribų. Iš pradžių pabėgėliai gauna laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau į nuolatinį leidimą gali pretenduoti tik po ketverių metų.
Spragos teisės aktuose
Lietuvoje pabėgėlių rūpesčius akivaizdžiausiai iliustruoja Kaune gyvenančių Šatido ir Eizos Agamerzajevų šeimos, auginančios septynis vaikus, problemos. Vienerių metų integracijos laikotarpis šiai čečėnų šeimai buvo pasibaigęs dar 2004-ųjų rugsėjo 5-ąją. Vėliau jis buvo dar kartą pratęstas, bet ir vėl baigėsi. Prieglobstį gavusi šeima maždaug po vienerių metų gali pretenduoti į statusą, leidžiantį jai nuolat gyventi Lietuvoje.
„Visų pabėgėlių tikslas – kaip nors išgyventi tuos ketverius metus iki jie gaus leidimą nuolat gyventi šalyje, – pasakojo V.Siniovas. – Vėliau integracija į visuomenę būtų lengvesnė, nes žmonės iš savivaldybės gautų pašalpas už vaikus, kaip ir Lietuvos piliečiai”.
Laikiną prieglobstį gavusių pabėgėlių šeimoms pašalpos už vaikus nemokamos. Socialiniai darbuotojai jau kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad ši pratęstų Agamerzajevų šeimai integracijos laikotarpį dar bent pusmečiui. Tačiau jų atvejis nėra vienintelis. Jis tik parodo, kokių gilių duobių, galinčių išprovokuoti neramumus, yra teisės aktuose. Valstybė turėtų atidžiau pažvelgti į pabėgėlių rūpesčius, kad ateityje būtų išvengta kaltinimų dėl socialinės nelygybės. Visa tai mato auganti pabėgėlių karta.
Per trumpas laikotarpis
Pabėgėlių dienos centre Kaune dirbantis R.Rahmatas mano, kad Lietuvos įstatymus reikėtų taisyti siekiant palengvinti bandančiųjų įsitvirtinti visuomenėje dalią. Bet jis netiki, kad artimiausiu metu situacija pasikeis.
„Pati pabėgėlių integracijos į visuomenę programa turi daug spragų, – sakė jis. – Pavyzdžiui, atvykėlis Lietuvoje gali gyventi tol, kol jam nesaugu grįžti į gimtąją šalį. Bet vienerių metų integracinis laikotarpis yra per trumpas. Per metus galima tik vos ne vos pramokti lietuviškai”.
Jo teigimu, kalbos barjeras yra viena pagrindinių priežasčių, užkertančių kelią pabėgėliams kelti kvalifikaciją ar net įgyti naują profesiją. Lietuviškai laisvai kalbantis R.Rahmatas sakė lietuvių kalbą išmokęs per pusmetį. „Tačiau man padėjo tai, kad iki tol mokėjau anglų kalbą”, – teigė jis.
Sėkmingas projektas neteks paramos
Praėjusių metų pabaigoje duris atvėrusiam Pabėgėlių dienos centrui įkurti ir išlaikyti vienerius metus 32 tūkst. eurų (110,4 tūkst. litų) skyrė Europos Sąjungos pabėgėlių fondas. Projektu rūpinasi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD).
Dienos centro savanorio R.Rahmato teigimu, net 90 proc. pabėgėlių, kurie lankė centrą, susirado darbą. „Dauguma jų iš pradžių visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, bet situacija keičiasi į gerąją pusę. Tuos žmones pradėjo vertinti ir darbdaviai. Tai susiję ir su tuo, kad Lietuvos darbo rinka pritrūko darbuotojų”, – įsitikinęs R.Rahmatas.
Pasak LRKD Kauno komiteto vadovo Dino Dambrausko, Pabėgėlių dienos centras artimiausiu metu greičiausiai nutrauks veiklą, nes „projektas baigiasi”.
„Jei gausime lėšų, Pabėgėlių dienos centro veiklą atnaujinsime”, – sakė D.Dambrauskas.
Didelis atotrūkis pavojingas
Žmogaus teisių gynėjo Kęstučio Čilinsko teigimu, įvykiai Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse parodė, koks didelis atotrūkis yra tarp valdžios ir eilinių piliečių.
„Valdžios centralizacijos procesas Europos Sąjungoje, kai prasidėjo debatai dėl ES Konstitucijos, dar labiau padidino šį atotrūkį”, – sakė K.Čilinskas.
Jis pabrėžė, kad Prancūzijoje bent jau įvyko referendumas dėl ES Konstitucijos, tuo tarpu Lietuvoje valdžia nusprendė vienašališkai. „Tai dabar pagalvokite, kokia praraja egzistuoja tarp Lietuvos valdžios ir pabėgėlių, kurie valdžiai rūpi dar mažiau nei pilietybę turintys žmonės”, – sakė K.Čilinskas.
Žmogaus teisių gynėjas neabejoja, kad, „atsiradus kritinei masei nepatenkintų imigrantų, Lietuva gali turėti problemų”. „Prisiminkite kad ir čigonus, kai be teismo sprendimo valdžia tabore nugriovė žmonių namelius”, – priminė K.Čilinskas.
Praėjusių metų Kauno įvykius, kai čečėnai reikalavo dėmesio, K.Čilinskas pavadino rimtu signalu. „Bet kol nieko neatsitiko, valdžia jaučiasi rami”, – mano jis.
Integracija – abipusis procesas
Pasak JT vyriausiojo komisaro patarėjo Lietuvoje pabėgėlių klausimais V.Siniovo, mūsų šalis pabėgėliams daug kuo padėjo. „Bet galėtų padaryti ir daugiau, nes įvykiai Prancūzijoje susiję ir su integracijos į visuomenę problemomis, – pripažino V.Siniovas. – Integracija yra abipusis procesas, kuriame dalyvauja tiek valstybė, tiek pabėgėliai”.
V.Siniovo teigimu, pabėgėliai turėtų pasijusti visaverčiais visuomenės nariais.
„Kol kas visuomenėje trūksta supratimo, kad tie žmonės negali grįžti į karo alinamą valstybę. Dauguma pabėgėlių vaikų jau yra gimę Lietuvoje”, – sakė V.Siniovas.
Jis taip pat sako, kad 2004-ųjų įvykiai Kaune buvo įspėjimas valdžiai, siekiant atkreipti jos dėmesį į netobulą pabėgėlių integravimosi į visuomenę sistemą. „Mastai, žinoma, ne tokie kaip Prancūzijoje, bet nereikėtų užmerkti akių į beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių problemas”, – mano V.Siniovas.
Srautas mažėja
V.Siniovas sako, kad Lietuvos parama pabėgėliams yra pakankama, tačiau ji neintegruota į bendrą socialinės apsaugos sistemą.
Šiuo metu yra 318 asmenų, paprašiusių Lietuvoje prieglobsčio. Net 174 iš jų dalyvauja integracijos į visuomenę programoje ir gyvena dešimtyje šalies miestų. Vienerius metus valstybė pabėgėlių šeimai skiria maistpinigius ir lėšas būstui išsinuomoti. Šiai programai įgyvendinti iš valstybės biudžeto kasmet skiriama apie 1,6 mln. Lt.
Dar beveik 100 pabėgėlių gyvena Pabradės užsieniečių registravimo ir Ruklos pabėgėlių centruose. V.Siniovo duomenimis, integracijos programą baigė jau 44 asmenys. Net 80 proc. pabėgėlių Lietuvoje sudaro čečėnai.
Kaip rodo Jungtinių Tautų duomenys, pabėgėlių srautas į ekonomiškai išsivysčiusias Europos valstybes kasmet vis mažėja. Per 2005 m. šešis mėnesius į Europą persikėlė 120,1 tūkst. pabėgėlių, arba 19 proc. mažiau nei per tą patį laikotarpį 2004 m. (148,3 tūkst.).
Dešimt ES naujokių, tarp kurių yra ir Lietuva, per 2005 m. pirmąjį pusmetį sulaukė 11,8 tūkst. prieglobsčio prašytojų, arba 34 proc. mažiau nei 2004 m.
Gediminas Stanišauskas