Vieną naktį sapnavau tokį keistą sapną – ogi žiūriu, Andrius Kubilius Vilniaus arkikatedroje mišias už Algirdą Brazauską užpirkęs. Ir kad meldžias – net su ašaromis akyse!
O aplink Katedrą tuo metu eina procesija su giesmėm ir vėliavom. Pirmasis procesijoje Jurgis Razma – akys pamaldžiai į viršų užverstos, o prie širdies prispausta Viktoro Uspaskicho nuotrauka. O šalia Jurgio Razmos ir Rasa Juknevičienė – tautiniais rūbais pasirėdžiusi, gieda iš visos širdies: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.
Nieko nesuprasdamas, keliauju toliau per Vilnių ir staiga matau, kad Šventos Dvasios vienuolyne Viktoras Uspaskichas su savo ištikimuoju Muntianu, pametęs visą savo naujarusišką aroganciją, kad meldžias už Lietuvą, už Andrių Kubilių, už Artūrą Zuoką, už Valdą Adamkų ir visus kitus – žvakeles tik degioja, žegnojas, maldas tik šnibžda, lankstosi iki žemės prieš šventųjų paveikslus. O Česlovas Juršėnas su Gediminu Kirkilu dar radikaliau nusiteikę – eina klūpom nubrozdintais keliais pro Aušros vartus, vis sustodami ir į krūtinę pasidaužydami: esu kaltas, Viešpatie, atleisk man nusidėjėliui, išgelbėk mūsų Tėvynę Lietuvą, suvienyk visus geros valios žmones!
O Rolandas Paksas ūmai suvokia, kad visa ko priežasčių reikia ieškoti ne išorėje, o viduje. Jis žvilgteri savo vidun ir supranta, kad jokio sąmokslo nebuvo ir nėra, kad visa tai, kas vyko ir vyksta, yra paprasčiausia fizika, paprasčiausias aido dėsnis – kaip šauksi, taip ir atsilieps… Akimirksniu jis nušvinta ir nutaria atleisti visiems tariamiems savo kaltininkams, išsinuomoja Borisovo malūnsparnį ir skraidydamas virš Lietuvos mėto baltas rožes su prikabintais lapeliais, ant kurių užrašyta: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”…
Jeigu jau čia tokie stebuklai, tai toliau, matyt, bus dar gražiau – pagalvoju ir neapsirinku. Staiga matau, kad „Draugystės” viešbutis jau parduotas, o pinigai, gauti už šį pastatą, aukojami vaikams su negalia, statomos vaikų ligoninės, modernios humanistinės mokyklos, visi žmonės džiaugiasi ir šlovina Algirdą Brazauską bei jo išmintingąją Kristiną. Artūras Zuokas su bičiuliais iš Rubikono irgi aukoja savo turtą Lietuvai atkurti, stato nekomercinio kino teatrus, Užupyje įkuria Jono Meko kino centrą. Gedvydas Vainauskas ima leisti pozityvios minties šviečiamąją spaudą, o Vitas Tomkus atsiprašo žydų ir kitų, kuriuos kada nors yra įžeidęs, o savo turtą paaukoja sinagogos Vokiečių gatvėje atstatymui.
Toliau keliaudamas matau, kad Lietuvoje vyksta dvasinis Atgimimas, žmonės masiškai stoja į Žmogiškumo Sąjūdį, kurio nariai privalo vienas kitą gerbti ir mylėti.
Visos religijos ir dvasiniai judėjimai nustoja konkuruoti, jie jungiasi ekumeniniam džiaugsmui: Katedroje rytines mišias laiko Lietuvos popiežius, pietines – Tomas Šernas, o vakarines – Krivių Krivaitis. Lietuva išsirenka savo šventuosius – Adolfą Ramanauską-Vanagą, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Vilių Orvidą… Vatikanas, iš pradžių truputį paburbuliavęs, netrukus ima gerbti tokį Lietuvos apsisprendimą, nes Lietuva neatsisako Kristaus mokymo apie Prisikėlimą ir Amžinąjį Gyvenimą, apie Meilę ir Toleranciją. O bažnyčiose per mišias šalia Evangelijų skaitomi partizanų, Sibiro tremtinių atsiminimai, Viliaus Orvido tekstai, laužoma juoda lietuviška duona ir geriamas tyras lietuviško šaltinio vanduo. Stribai su partizanais pastato bendrą paminklą visoms pokario aukoms ir lietuvių tauta galų gale susitaiko…
Pabundu apsiverkęs ir suprantu, kad tai buvo tik sapnas.
Jo,gražus sapnas.Apsiversk ant kito šono ir toliau sapnuok…