„Pirkti ar nepirkti?” Vis daugiau lietuvių tokio klausimo sau nebeužduoda. Ekonomikos plėtra didina ir gyventojų perkamąją galią, tad vis daugiau tautiečių įsigyja daiktų, apie kuriuos ne vienus metus buvo pamiršę ir svajoti. Ir kasdienes prekes perkame jau, atrodo, ne vienetais, o kilogramais.
Paskutinį lapkričio savaitgalį viso pasaulio gyventojai buvo kviečiami susilaikyti ir aplenkti prekybos centrus…
——————————————————————————–
…Paskutinį lapkričio savaitgalį viso pasaulio gyventojai buvo kviečiami susilaikyti ir aplenkti prekybos centrus. „Akropolio” religijos sekėjais tampantiems lietuviams toks raginimas turėjo pasirodyti kiek keistokas.
Mašinų eilės, prikimštos stovėjimo aikštelės, grūstys tarp lentynų – visa tai praėjusį savaitgalį galėjai išvysti daugumoje didžiųjų šalies prekybos centrų.
Didėjantis vartojimas yra vienas svarbiausių ekonomikos variklių. Norėdami jį paskatinti verslininkai imasi įvairiausių gudrybių: parduoda du gaminius už vieno kainą, nežmoniškai mažomis kainomis vilioja pirkti niekam nereikalingus daiktus ir rengia niekada nesibaigiančius išpardavimus. Kuo toliau, tuo gudriau – siuvami batai, plyštantys jau po vieno sezono, įsismarkavusi mados industrija siūlo jau periodiškai keisti ne tik drabužius, bet ir baldus ar interjero detales.
Vartojimo kultūros priešininkai tvirtina, esą pirkimą bandoma paversti pramoga. Anot jų, tai rodo prekybininkų pastangos šalia parduotuvių atidaryti kavines, restoranus, kino teatrus, čiuožyklas ir kitokias pramogų vietas. Neva taip prekybininkai stengiasi ne vien kuo daugiau parduoti dabar, bet ir ugdo naująją vartotojų kartą.
Iš tiesų nemažai jaunuolių laisvalaikį praleidžia būtent prekybos centruose, šildomi dirbtinės prekybininkų dienos šviesos saulės. Ne vienas ir suaugėlis prisipažįsta, kad apakintas eilinės akcijos blizgučių prisipirko niekam nereikalingų daiktų.
Nesaikingas vartojimas kelia pavojų žmogaus aplinkai. Antai kasdien pasaulyje kartu su vandeniu tualetuose nuleidžiama arba išmetama apie 270 tūkst. medžių. Anot aplinkosaugininkų, ir gamintojai, ir vartotojai prisideda prie miškų naikinimo: vieni nesiūlo, o kiti nereikalauja tualetinio popieriaus, pagaminto iš makulatūros.
Tokių pavyzdžių kaip šis būtų galima rasti ir daugiau. Sakysite, jie aktualesni išlepusiems vakariečiams, o ne mums?
Ilgą laiką lietuviai didumą uždirbtų pinigų išleisdavo maisto ir kitoms kasdien reikalingoms prekėms. Piniginėms storėjant atsiranda lėšų ir didesniems pirkiniams – baldams, buitinei technikai. Todėl gal ir normalu, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos mastai didėja bene sparčiausiai Europoje.
Jei pasidomėsime, ar kartu yra vis geriau ginamos pirkėjų teisės, pamatysime tik vis didėjantį tai daryti pretenduojančių organizacijų skaičių. Šios taip pat daugiau pešasi ne su prekybininkais, o tarpusavy, nepasidalija joms skiriamos paramos.
Kartu su prekybos mastais didėja ir prekybininkų, ypač – didžiųjų tinklų galia, ji darosi pavojinga gyventojų ekonominiams bei politiniams interesams. Nereikia pasakoti, kur dingsta milijonai pridėtinės vertės mokesčio ar kam naudingos didesnės elektros kainos.
Svarbus kiekvienas litas. Jis, galima sakyti, vienintelis mūsų balsas, kurį galime panaudoti ekonomikos lyderių elgesiui paveikti. Ir laukti kelerių metų nereikia. Tik kito sekmadienio, kai galėsime jei ne susilaikyti nuo pirkinių, tai bent jau pirkti kitur.