Muša – vadinasi, myli?

Suaugę žmonės savo gyvenimą tvarko kaip kas išmano, tai – tarsi tik jų asmeninis reikalas. Tačiau skyrybų arba sugyventinių „mada” visuomenei daro neigiamą įtaką. Lietuvoje jau apie 150 tūkstančių vaikų gyvena nepilnose šeimose, dažniausiai – be tėvo. Psichologai ir šeimos santykių specialistai vienu balsu tvirtina, kad visavertės asmenybės dažniausiai užauga darniose šeimose.

Smurto ištakos – senovėje

Kaunietė Viktorija S., pasiūliusi šią temą, su ašaromis akyse pasakojo apie dukros nelaimę – muša vyras. „Juk taip gražiai sugyveno, tuokėsi, kaip visiems atrodė, iš meilės, tačiau po poros bendro gyvenimo metų Vaidotas pirmąkart pakėlė ranką. Po to atsiprašinėjo, prisiekinėjo, kad daigiau taip nedarysiąs, bet žodžio netesėjo. Kai kuriais atvejais jis tarsi sužvėrėja, todėl duktė žada skirtis. Kodėl taip įvyksta?” – skaudžią šeimos istoriją pasakojo Viktorija.

Moterų žeminimo, net nelaikymo tikru žmogumi ištakos siekia gilią senovę. Antikos laikais moterų neįsileisdavo pažiūrėti olimpinių žaidynių. Gal dėl to, kad varžydavosi neapsirengę vyrai? Buvo galvota, kad moters funkcija – patenkinti vyrą, gimdyti vaikus, gaminti maistą, tvarkyti namus. Trumpas matriarchato laikotarpis – išimtis. Krikščionybė, skelbusi lygybę prieš Dievą, net iki šiol diskriminuoja moteris – neleidžia būti kunigėmis. Dar ryškesnę takoskyrą tarp vyrų ir moterų nubrėžę musulmonai. Kai kuriose šalyse moterys negali vaikščioti be galvos apdangalo, o užeiti į mečetę pasimelsti kartu su vyrais būtų negirdėtas įžūlumas. Todėl psichiškai nestabilių vyrų genuose ir šiais laikais prabyla noras smurtauti.

XXI amžiaus vyrai, žinoma, neturi teisės fiziškai skriausti moterų ir teisintis iš amžių glūdumos atėjusiomis „tradicijomis”. Tačiau tie patys genai, matyt, kartais veikia ir moterų psichiką. Antraip būtų sunku suprasti kai kurių nuolankumą, susitaikymą su vyro patyčiomis ir smurtu.

Auklėjimo priemonė?

Gaji, taip pat iš senovės atklydusi, nuomonė: „Muša – vadinasi, myli”. Pasakoma ir taip: „Ką Dievas myli – tam kryželį duoda”, „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda”. Kaip sakoma, ačiū už tokią „meilę” ir „teisybę”. Mūsų laikų įstatymai draudžia smurtauti (pasitaiko, kad į kailį gauna ir vyrai), už tai numatyta teisinė atsakomybė – galima atsidurti kalėjime. Europoje, kaip ir pas mus, galioja visiška juridinė ir finansinė lyčių lygybė.

Psichologų nuomone, smurto (ne tik šeimose) būtų mažiau, jeigu žmogus save įvertintų kaip subrendusią asmenybę. Antraip leidžiasi fiziškai skriaudžiamas, net nesijaučia žeminamas, nes stokoja savigarbos. Panašios „tradicijos” ateina iš šeimos: jeigu sūnus matė mušamą ir tyliai kenčiančią motiną, tai nemenka tikimybė, kad ir jis užaugęs kels ranką prieš savo žmoną.

Dar sklando nuomonė, kad mušimas – auklėjimo priemonė. Mūsų seneliai pasakodavo apie savo mokyklas, kuriose prasikaltusius vaikus mokytojai vanodavo rykštėmis. „Užtat pamokos metu galėjai girdėti, kaip musė skrenda”, – prisimindavo buvusią geležinę tvarką vyresnės kartos atstovai. Tam tikrą nostalgiją seniems laikams gali piršti šių dienų netvarka, kai kantrybės netekę pedagogai nesusilaiko ir prieš pačius įžūliausius patys pakelia ranką. Vis dažniau pasitaiko, kad ir vaikai nuskriaudžia savo mokytojus. Kai kas prognozuoja, kad ir mūsų mokyklose bus samdomi policininkai.

Ką gali žinoti? Juk šių laikų visuomenėje smurtas veržiasi visur: gatvėse, namuose, iš ekranų. Būti „kietam”, nuskriausti už save silpnesnį – dalies jaunimo „idealas”. Tačiau su auklėjimu tai neturi nieko bendro, nes agresija dažniausiai gimdo agresiją. Veiksmas lygus atoveiksmiui, kaip pasakytų fizikai.

Pavydas ir baimė likti vienam

Santykiai šeimose – neišsenkantis anekdotų šaltinis. Kaimo keliu važiuoja susipykę sutuoktiniai. Vyras po obelimi pamato knisančią kiaulę ir žmonai sako: „Gal tai tavo giminaitė?” „Taip, – atsakė moteris. – Tai mano svainė”.

Šeimos santykių specialistai pataria be reikalo neaštrinti nesutarimų. Jeigu žmonės vienas kitą myli, tai turi žinoti, kada ir ką nutylėti. Dažniausiai nuo žodžių iki veiksmų pereinama tada, kai moteris stipriai pažeidžia vyro savimeilę. Psichologai mano, kad stiprų savigarbos jausmą turintis vyras niekada nepuls kumščiais savo žmonos, nepasiduos „protėvių šauksmui”.

Ypač pažeidžiami pavydūs vyrai. Tačiau ir vėl gali suklaidinti senas moralas: „Pavyduliauja – vadinasi, myli”. Jeigu vyras įsius vien dėl to, kad žmona pažvelgė į kitą, slapta ims klausytis telefono pokabių ar knaisiotis rankinėje – gero nelauk. Tokie, anot specialistų, moterį laiko ne asmenybe, bet nuosavybe. Kita pavojingų vyrų grupė, kurie „be žmonos negali gyventi”. Kitoms moterims begalinis prisirišimas gali iki tam tikro laiko net patikti. Toks elgesys, deja, dažniausiai kalba ne apie jausmus, bet apie baimę likti vienam. Pajutęs pavojų vyras taip pat gali pulti muštis.

Kita vertus, ir idealus vyras kartais gali nebeišlaikyti, jeigu ilgą laiką bus visaip žeminamas. Pavyzdžiui, bus niekinamas požiūris į jo profesiją, pašaukimą ar tėvus. Vyro savigarbą skaudžiai žeidžia ir šiurkštūs priekaištai dėl pernelyg menkos algos, palyginimai su kitais, gal net buvusiu vyru ar sugyventiniu. Į neviltį gali įstumti begaliniai grasinimai, kad pames, išeis pas kitą, kad pasiims vaikus. Tikras emocijų audras gali sukelti žodžiai, kad „niekada su tavimi nebuvau laiminga”, „visada tavęs nekenčiau”.

Julius Lenčiauskas