Plačiai nuskambėjęs „lavonų biznis” turi pirmtakų praeityje. Štai Petro Cvirkos romano „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis” (1934) pagrindinis herojus, turtingų Lietuvos ūkininkų sūnus, jau lopšyje skyręs „rublį nuo grivenos”, po kruvinų muštynių savo bažnytkaimyje spruko į Ameriką. Ten jis dirbo lentpjūvėje, nakvojo parkuose, vargo plieno fabrike, kol suprato, kad „jeigu nori pasidaryti turtingu biznieriumi, reikia būti žiauriam, kietam”. Jis verbavo benamius į kareivius Prancūzijos frontan („karas – labai gražus dalykas”), pagaliau pradėjo savo biznį: „Laidoju nabašnikus pagal naujausią madą ir mokslą”.
Greitai praturtėjo ir, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė dešimt skrybėlių Lietuvos ministrams. Sugrįžęs aplankyti gimtojo krašto, Frankas Krukas, sutiktas su prakalbomis ir dūdų orkestru, ryžosi pamokyti tautiečius, kaip reikia „dirbti pinigus”. Sudėjo savo kapitalą į sukčių organizuotas bendroves ir… bankrutavo.
Petras Cvirka neslėpė mokęsis ir įkvėpimo sėmęsis iš rusų literatūros milžino Nkolajaus Gogolio „Mirusiųjų sielų”. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas Čičikovas važinėjo po Rusijos dvarus ir supirkinėjo mirusių baudžiauninkų sąrašus. Jam pavyko „mirusias sielas” nebrangiai nupirkti iš kuoktelėjusių dvarininkų Korobočkos, Pliuškino, Sobakevičiaus, Manilovo, Nozdriovo. Tie sandėriai dėl tarytum tuščių ir beprasmiškų dalykų tarsi sudaro visą baudžiavinės Rusijos gyvenimo prasmę, svarbiausią jo turinį. Kuo daugiau baudžiauninkų miršta, tuo sandoriai geresni, tuo didesnis būsimas pelnas. Tokio tuometinės visuomenės išsigimimo, kokį pavaizdavo Gogolis, vargu ar kur nors kitur būtų buvę galima rasti.
Klasikos kūriniai turi unikalią savybę apčiuopti apibendrinančius tipažus ir jų elgseną, kuri pasikartoja ir ateityje. Dabartiniai frankai krukai ar čičikovai netgi toli lenkia savo literatūrinius pirmtakus. Jiems nebereikia spausdinti skelbimų apie numirėlių laidojimą „pagal naujausią madą ir mokslą”. Jie prekybą mirtimi įsigudrino varyti naujoviškai – pardavinėdami informaciją. Štai Kaune už trejetą ar ketvertą šimtinių kai kurių miesto policijos komisariatų ir gydymo įstaigų darbuotojai informaciją apie mirusį žmogų pirmiausia suteikia juos „tepančioms” laidojimo paslaugų bendrovėms, o tik po to – artimiesiems.
Todėl pastarieji tiesiog paklaiksta išgirsdami naujieną apie artimųjų netektį ne iš gydymo ar teisėtvarkos institucijų, bet iš graboriaus Franko Kruko palikuonių. Prieš keletą savaičių viena kaunietė apstulbo, kai apie motinos mirtį sužinojo iš laidojimo bendrovės darbuotojų. Šiurpu matyti, kai laidojimo bendrovių automobiliai tiesiog vidury dienos išsirikiuoja prie Kauno klinikų dar nespėjus į skyrių atgabenti mirusiojo.
Kol kas nepaneigti sunkūs įtarimai, kad iš Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties už reguliarų „honorarą” laidojimo paslaugų organizatoriai gaudavo žinių apie mirusiuosius. Netgi spėliojama, ar visiems ligoniams buvo laiku suteikta pagalba. Kaip teigia buvęs sostinės greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Rimantas Šagždavičius, per pusantrų metų buvę užfiksuoti net septyni įtartini atvejai. Tik bėda, kad juos įrodyti be galo sunku arba net ir visai neįmanoma.
Šiurpi „pažanga”: šiandieniniai ritualiniai vertelgos jau sugeba pelningai prekiauti nebe „mirusiųjų sielų” sąrašais, o pačiais mirusiaisiais. Ar galima įsivaizduoti dar didesnį cinizmą? O kur didžioji valdžia, kad nesigirdi jos lemtingo žodžio? Deja, ji įnikusi valyti savo mundurą nuo viešų ir privačių interesų painiavos, todėl mortaliniu cinizmu jai nebėra kada užsiimti.