Andrius Kubilius ir vėl lošia kaip… galima būtų pasakyti, didmeistris, bet šiuo atveju labiau tinka kitas žodis – meistras. T.y. žmogus, kuris žino žaidimo taisykles ir jomis naudojasi kurdamas kažką nauja. A. Kubilius dar kartą pakartojo, jog nevykdydami Valdo Adamkaus valios liberalai neteks sąjungininko – konservatorių.
A. Kubiliaus elgesys teisingas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, Prezidentūra Lietuvoje su retomis išimtimis buvo ir yra opozicijos galios šaltinis.
Prezidentas beveik visuomet yra tas, kuris matuoja politinę realybę moralės kategorijomis. Todėl visiškai akivaizdu, kad pakliuvusi tarp prezidentinės moralės girnų, opozicija turi paklusti, nes pradėjusi priešintis ji netenka vienintelio valdžios sverto.
Štai todėl Artūro Zuoko elgesys yra grėsmė dešiniajai opozicijai ir todėl konservatoriai neturi pasirinkimo. Jie lieka su prezidentu.
Kita priežastis laikyti A. Kubiliaus elgesį teisingu yra konkurencija. Ji politikoje yra aiškiai per didelė, paralyžiuojanti.
Per rinkimus besigrabaliodami pinigų, politikai taip nusismulkina įsipareigodami, kad vėliau tą valdžią gavę per įsipareigojimėlius ir įsipareigojimukus nemato valstybės.
Taip kadaise nutiko Rolandui Paksui, kuris, užuot rūpinęsis Lietuva, įsitraukė į sraigtasparnių remonto ir „Žemaitijos kelių” akcijų dalybos reikalus. Taip visais laikais buvo ir su A. Zuoku. Kai pasiskaitai jo santykių su rėmėju stenogramas, ima atrodyti, kad vargšas Artūras tedirba širma, o tikrasis UAB „Vilnius” direktorius yra Andrius Janukonis.
Oligarchams nebūtų taip paprasta manipuliuoti politikais ir partijomis, jei šių po politine saule būtų mažiau, bet solidesnių. Dabartinių skandalų srovė yra labai palanki tokiam stambėjimui, nes ji gali nuplauti visą politinį balastą. A. Kubilius tai ir daro: be jokių sentimentų trypia jau plūduriuojančio A. Zuoko pirštelius.
Algirdas Brazauskas irgi laikomas politikos meistru, tačiau, deja, jis elgiasi taip, kad balastu, kurį paplaus srovė, gali tapti socialdemokratų partija.
Užuot pasinaudojęs proga ir ėmęsis Darbo partijos taip, kaip liberalų ėmėsi A. Kubilius, jis, panašu, ketina šokti gelbėti ir vienų, ir kitų. Ne tik gelbėti, bet ir pridengti kūnu.
Kyla natūralus klausimas: kodėl? Gal todėl, kad jaučiasi surištas, gal net šantažuojamas?
Tačiau ir A. Kubilių būtų galima pašantažuoti. Vadinamojoje juodojoje buhalterijoje minima ir konservatorių partija, ir atskiri jos nariai. Tik štai niekas nešantažuoja, nes A. Kubilius pasakė: buvo laikai, kai mes klydome, todėl atsiprašome ir pažadame, jog daugiau taip nebus. Pasižiūrime į konservatorių reitingus po šito pareiškimo ir netenkame žado: reitingas išaugo.
Socialdemokratų – priešingai, menkėja. Jie vis dar mano, kad skandalus galima bus užglaistyti, o artėjančius savivaldos rinkimus galima išlošti senais metodais – tyliai atimant biudžeto lėšas iš priešininkų ir pridedant saviškiams. Taip jau daroma! Ir kertama per socialinei rūpybai skirtas lėšas, kad rinkėjai išmoktų pamoką ir pasitaisytų.
Tik ar pavyks? Tasai skandalų srautas yra galingesnis nei ankstesni. Puolantieji jau nebesveria argumentų svorio: nesvarbu, ar tas diplomas tikras, ar ne, nesvarbu ar Antanas Bosas žudikas, ar ne, nesvarbu netgi, kas yra tariamos ar tikros kaltės liudytojai (tiks ir Maskva).
Negriūva Viktoras Uspaskichas? Jo akivaizdoje užplumpinsim A. Bosą: jei ne už žmogžudystę, tai už puotą politinio maro metu.
A. Brazauskas, deja, nesupranta, kad plūstant emocijoms loginiai argumentai nebeveikia. Jis apskritai nesuvokia emocijų galios politinėje kovoje. Deja, kai suvoks, gali būti per vėlu.
Politiniams socialdemokratų priešininkams ši situacija yra tiesiog ideali. Jiems naudingiausia būtų, kad A. Zuokas su V. Uspaskichu įsikibtų į A. Brazauską ir nuverstų jį kartu su savimi. O gal pavyks?
Kuo skandalas gilėja ir kuo stipresnė darosi jo srovė, tuo didesnė grėsmė, kad šiedu užsispyrėliai taps įrankiais kovoje dėl dar erdvesnės politinės aikštelės. Idealiu atveju, toje aikštelėje neturi likti ne tik A. Zuoko ir V. Uspaskicho, bet ir A. Brazausko, V. Adamkaus.
Taip, ir jo, nes A. Kubiliaus pavyzdys įkvepia tuos, kurie daug metų pelijo už plačių senstančių amžinųjų lyderių pečių.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”