„Tai konclageris, o ne darbas”, – tvirtina klaipėdietė, viename uostamiesčio prekybos centre dirbusi kasinininke. Jauna mergina ištvėrė tik pusantro mėnesio. „Ir tai jau yra daug”, – prisimindama Donata net nusipurto.
Uostamiestyje vienas po kito dygsta nauji prekybos centrai, tad darbo jėgos trūkumas tampa vis didesne problema.
Logiška, jog stengdamiesi išlaikyti personalą, prekybos centrai turėtų gerinti darbo sąlygas. Tačiau „Vakarų ekspreso” kalbintos kasininkės tikino, kad jų darbas ir toliau primena košmarą.
Darbas kiekvienam
Anksčiau prekybos centrų kasose dirbdavo daugiausia jaunos merginos, o dabar vis dažniau galima pamatyti pirkėjus aptarnaujančias vyresnio amžiaus moteris. 54-erių ponia Oksana sako nesibaiminanti, kad išėjusi į pensiją nebeturės darbo. „Tikrai neprapulsiu, jei ne čia, tai kitame prekybos centre darbo man tikrai atsiras”, – sako moteris.
Kasininkais jau dirba ir vyrai, nors dar visai neseniai tai buvo retenybė. Štai Sigitas – studentas, jam nepakanka tų pinigų, kuriuos duoda tėvai, todėl jis nutarė pats užsidirbti. „Priėmė iš karto, ypatingos atrankos nebuvo, tik trumpas pokalbis. Tiesa, pastebiu, kad pirkėjai dar nelabai pripratę matyti kasoje sėdintį vaikiną, sulaukiu įtartinų žvilgsnių”, – sakė jis.
Prekybos centrai dažnai nebegali sau leisti tokios prabangos – rinktis darbuotoją pagal lytį, amžių ar išvaizdą. Net ir išsilavinimas atsidūrė kone paskutinėje vietoje, svarbiausia – kad žmogus nori dirbti. O ar gali, – parodys laikas.
Savo svetainėse internete prekybos tinklai nurodo šiuos potencialiems darbuotojams taikomus reikalavimus: vidurinis arba aukštesnysis išsilavinimas, nepriekaištingas lietuvių kalbos mokėjimas, gera reputacija, komunikabilumas, atsakingumas, sąžiningumas, kruopštumas ir kt., tačiau visa tai – veikiau formalumas, nes rinktis nelabai yra iš ko. Ieškodami darbuotojų prekybos centrai jau priversti griebtis šiaudo.
„Vakarų ekspreso” korespondentei paskambinus į atsitiktinius prekybos centrus ir prisistačius darbo ieškančia kasininke, paaiškėjo, kad įsidarbinti be didelio vargo galima net ir nebaigus vidurinės mokyklos.
Į darbą – nors rytoj
„Mums nesvarbu, kiek klasių esate baigusi, svarbiausia, kad gerai dirbtumėte”, – paklausus, kokią reikšmę įsidarbinant turi išsilavinimas, atsakė vienos parduotuvės administracijos darbuotoja.
„Žmogus gali turėti ir penkis aukštuosius, bet, žiūrėk, dirbti negali. Viskas priklauso nuo jūsų sugebėjimų”, – išgirdome kitoje parduotuvėje.
Panašu, kad laisvą darbo vietą galima rasti paskambinus į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Paskambinus jus iš karto pakvies pokalbio, o jei jis bus sėkmingas, galėsite pradėti dirbti nors ir rytoj.
Telefonu informaciją apie būsimą darbą parduotuvių administracijos teikia nenoriai. Kiek uždirba kasininkės, nepavyko išklausti niekur: esą tai darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. „Kasininkės uždirba skirtingai, tai priklauso nuo darbo rezultatų”, – aiškino viena pašnekovė.
„Keturias dienas dirbame, o kitos keturios būna laisvos. Tačiau būna, kad trūksta kasininkių ir iškviečia dirbti papildomai, tačiau už tai yra mokama”, – patikino moteris ir dar kartą paragino apsilankyti parduotuvėje.
Neleidžia net į tualetą
„Jiems reikia robotų, o ne žmonių”, – sako Donata, pasibaisėjusi darbu viename populiariame prekybos centre. Ji nebesistebi, kodėl didžiuosiuose prekybos centruose kasininkės taip dažnai keičiasi.
Anot merginos, kasininkės eina iš proto, nes aptarnaujant, kaip ji sako, kilometrines pirkėjų eiles neturi nė akimirkos atokvėpiui.
„Man buvo labai sunku psichologiškai ištverti visą tą košmarą. Baisiausia sėdėti kasoje arčiausiai išėjimo. Žmonės grūdasi, visi nori kuo greičiau išeiti. Savo nepasitenkinimą išlieja ant mūsų. O jei dar prekės kaina buvo neteisingai nurodyta ar pati per nuovargį kokią klaidą padarai… Būdavo, sėdėdavau kasoje, o akys pilnos ašarų. Mūsų net į tualetą neišleisdavo – šito turėdavome prašyti lyg kokios malonės”, – pasakojo Donata.
Pasak merginos, pradėjusios darbą aštuntą ryto, jos be jokių pertraukų turėdavusios dirbti iki 13 valandos. Tuomet buvo suteikiama pusvalandžio pietų pertrauka. Pašnekovė tvirtino, kad jei yra daug pirkėjų, iki pertraukos į tualetą kasininkės nėra išleidžiamos.
Nors buvo pažadėta už papildomas darbo valandas mokėti dvigubai, anot Donatos, darbdaviai pažadų netesėdavo.
Be to, pasak jos, prekybos centro administracija surasdavo įvairių būdų kasininkių atlyginimams „apkarpyti”. „Pavyzdžiui, surengdavo egzaminą: atveždavo pilną vežimą prekių – kokių nors įmantresnių, – o mes turėdavome nurodyti jų rūšį ir kodą. Vėliau anketos su kasininkės pavarde perduodamos direktorei, o ji, pamačiusi klaidų, gali sumažinti atlyginimą. Žodžiu, uždarbius reguliuoja, kaip tik nori.”
Jei kasininkė pamiršta klientui nusišypsoti, pasisveikinti ar padėkoti, jos mėnesio atlyginimas gali būti sumažintas 50 litų. Kartą Donata, nepakeldama nuovargio, aptarnavo klientą net nepakėlusi akių. Ir iš karto sulaukė perspėjimo: dėl tokio „nemandagaus elgesio” gaus mažesnę algą. Tai buvo paskutinis lašas – mergina nutarė ieškotis kito darbo.
„Per dieną dirbome po dvylika valandų, po keturių darbo dienų turėdavome keturis laisvadienius. Atlyginimai iš tikrųjų yra apgailėtini – 600 litų. Už valandą – 3,28 lito. Kai tokia gausybė pirkėjų, suklysti labai paprasta, o jei taip atsitinka – pavyzdžiui, suklydusi įmuši didesnę kainą – suma iš karto išskaičiuojama iš algos”, – pasakojo ji.
Pasak Donatos, kai kurios kasininkės sugeba prisitaikyti net ir prie tokių darbo sąlygų. Tačiau jos esą randa kitų būdų, kaip savęs nenuskriausti. Donatai yra tekę matyti, kaip vieną darbuotoją apsaugininkas sulaikė einančią namo su vogtomis prekėmis. Po darbo patikrinamos visų darbuotojų rankinės. O kartą mergina nustebo ant dar karšto pyrago, kurį sau pirko viena parduotuvės darbuotoja, užklijuotą lipduką su žyma „Nukainuota”. „Šitaip už daug mažesnę kainą galima įsigyti net ir visai šviežių gaminių”, – sako Donata.
Kitoje parduotuvėje dirbanti ponia Oksana guodėsi, kad kai kurios neparduotos prekės, kurių galiojimo laikas tuoj baigsis, prievarta įbrukamos darbuotojams. „Nors ir su didele nuolaida, bet kodėl turime pirkti? Kur turiu dėti grietinę, kuri rytoj jau bus sugižusi? Tačiau jei nori dirbti – pirk”, – piktinosi visą gyvenimą prekyboje dirbanti klaipėdietė.
Skundžiasi retai
Nepaisant visko, prekybos centrų darbuotojai savo darbdavius Valstybinei darbo inspekcijai skundžia itin retai. Inspekcijos Klaipėdos skyriaus duomenimis, iš 419 šiemet gautų skundų tik 10 yra parašyti didžiųjų prekybos centrų darbuotojų. Pasak vedėjo Arūno Džiugo, skųstasi dėl darbo ir poilsio režimo pažeidimų, neteisėto atlyginimų mažinimo bei neatsiskaitymo atleidus. Pasitaikė skundų ir dėl neva neteisėto atleidimo iš darbo.
A. Džiugas atkreipia dėmesį, kad kai kurie nukentėję klaipėdiečiai į inspekciją kreipiasi pavėluotai, jau senokai pakeitę darbą, o tai labai apsunkina skundų nagrinėjimą.
„Tokiais atvejais, kai į mus kreipiamasi tik po dviejų mėnesių, ką nors įrodyti yra labai sunku. Patarčiau nedelsti – į inspekciją reikėtų kreiptis iš karto”, – ragino A. Džiugas.
Rasti lengviau nei išlaikyti
Prekybos centrų atstovai savo ruožtu tvirtina sudarantys geras sąlygas visiems – net ir pačios žemiausios grandies darbuotojams.
Netrukus naują prekybos centrą Klaipėdoje planuojančios atidaryti bendrovės atstovė ryšiams su visuomene Raminta Stanaitytė-Česnulienė teigė, kad visa darbuotojų komanda – prireiks 130 žmonių – jau surinkta.
Pasak jos, rasti darbuotojų – ne taip jau sudėtinga. „Daugiau pastangų reikia skirti, kad dirbantysis būtų patenkintas savo darbu ir nenorėtų išeiti, – pripažįsta R. Stanaitytė-Česnulienė. – Mes tam skiriame tikrai daug dėmesio – naujiems darbuotojams rengiame įvadines programas, mokymus, nuolat su jais bendraujame, atsižvelgiame į jų poreikius, stengiamės sudaryti geras sąlygas dirbti ir tobulėti. Tiesiog rūpinamės savo darbuotojais, todėl mums rečiau tenka sukti galvą, kur susirasti naujų. Ieškančiųjų darbo apsisprendimą, kuriame tinkle dirbti, lemia darbdavio reputacija.”
Pašnekovė patikino, kad jų prekybos tinkle draudimai nueiti į tualetą tikrai neegzistuoja.
„Prekybos centrų darbuotojai – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – labiausiai migruojantis segmentas. Atsiradus galimybei dirbti Europos Sąjungos šalyse, žmonės ryžtasi bandyti laimę. Tačiau pirmoji migracijos banga jau kaip ir praėjo, kai kurie darbuotojai grįžta atgal, į tą patį prekybos centrą”, – kalbėjo R. Stanaitytė-Česnulienė.
Giedrė Petkevičiūtė