2005 lapkričio 15 d. antradienį 18 val. Valstybiniame Jaunimo teatre įvyks aktoriaus Rimgaudo Karvelio fotografijos parodos „Jaunimo teatro žvaigždės 1965 – 2005” atidarymas. Autorius parodoje ketina eksponuoti daugiau nei šimtą Jaunimo teatre kūrusių ir tebekuriančių menininkų portretinių fotografijų. Iki 2006 metų teatro sezono pabaigos eksponuojamos parodoje žiūrovai turės galimybę pamatyti ir Jaunimo teatro įkūrėjos režisierės Aurelijos Ragauskaitės, visų Jaunimo teatrui vadovavusių režisierių – Vytauto Čibiro (1968 – 1971), Dalios Tamulevičiūtės (1974 – 1988), Antano Šurnos (1992 – 1997), Algirdo Latėno, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus foto portretus, daugelio Jaunimo teatre vaidinusių – Rolando Butkevičiaus, Algirdo Grašio, Eugenijos Pleškytės, Ferdinando Jakšio, Elvyros Žebertavičiūtės, Nijolės Gelžinytės ir tebevaidinančių – Irenos Tamošiūnaitės, Rolando Kazlo, Andriaus Bialobžeskio, Neringos Varnelytės ir daugelio kitų foto portretus.
1933 liepos 8 d. Kaune gimęs aktorius foto menu domisi nuo jaunystės. 1957 Rimgaudas Karvelis baigė Lietuvos konservatoriją, dabar – Muzikos akademiją, kurso pedagogai Regina Senkutė ir Juozas Gustaitis. 1956 – 1963 Kapsuko (Marijampolės), 1963 – 1965 Klaipėdos dramos teatrų aktorius. Nuo 1965 – Jaunimo teatro aktorius.
Šimtą įvairiausių likimų scenoje išgyveno, su keturiasdešimčia režisierių dirbo žinomas komikas, charakterinių vaidmenų atlikėjas R.Karvelis. Vienas vaidmuo jam ypač brangus – Čelestino, sukurtas dar artistinės karjeros priešaušryje Marijampolės dramos teatre, kur aktorius atvažiavo dirbti su visu tais metais Konservatorijos aktorinius mokslus baigusiu kursu. Puikus tragikomiškas personažas spektaklyje „Būk vyras, Čelestino” atrodė tarytum specialiai Rimgaudui parašytas. Su dideliu pasisekimu vaidino jį Marijampolėje, vėliau Klaipėdos teatre. O labiausiai aktorių išgarsino Žerontas Jaunimo teatro spektaklyje pagal Moljero komediją „Skapeno klastos”. Kiek buvo žaismės, gudrumo, išradingumo, kaip staigiai keisdavosi aktoriaus veidas, reiškiantis ir pasipiktinimą, ir meilę, ir klastą – visą žmogaus jausmų skalę.
„Aš ir sakau kaip „Skapeno klastose” – velnias mane nešė į tas galeras – į teatrą. Bet jeigu jau atnešė, tai visai nesigailiu. Teatras man – šventė. Ir įdomus gyvenimas, ir jaunystė, ir meilė. Ką aš veikčiau be teatro? Būtų tragedija. Dabar teatre daugiau vaidina jaunimas, bet aš darbo turiu. Repetuoju naujame pastatyme, kviečia radijas, televizija. Lakstau, laiko neturiu. Vaidmenys alina, bet kai sekasi, tai nebaisu. Nepadariau teatre karjeros, nesiekiau jos, man patinka būti aktoriumi. Kaip vaidmenį kuri, taip ir fotografiją. Labai gerai fotografuot, kai žmogų gerai pažįsti. Pats dirbdamas Jaunimo teatre – fotografuoju tai, ką tikrai gerai pažįstu. Per daugelį metų supratau – jei iš 36 kadrų pavyksta pora – tikras džiaugsmas, visada konsultuojuosi su profesionalais, organikos, prigimties, vidaus nuotraukose ieškau, taip praeini savotišką foto mokyklą. Rengiantis šiai parodai labai daug padėjo R.Dichavičiaus mokinys, Lietuvos Kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas. Gerai, kad dar spėjau užfiksuoti senąjį Teatrą – kuriame buvo svarbus aktorius, jo emocijų, pergyvenimo menas, ir dabartinį teatrą, kuriame svarbiau – režisieriaus, formos, kartais net cirko, akrobatikos menas…
Mano tikslas buvo užfiksuoti aktorių per jo kuriamą personažą. Aktoriaus portretas – galimybė užfiksuoti gyvybingą, organišką, ekspresyvų, vidinį turinį skleidžiantį žmogų. Tikrą Aktorių – ne gražiai sušukuotą ir apsivilkusį tvarkingą kostiumą, nusipraususį, pasirišusį kaklaraištį, be jokio jausmo, be pergyvenimo, na, tokiu tvarkingų aktorių foto portretų gali kituose teatruose surasti, albumėliuose, žurnaluose. O aš norėjau aktoriaus su kostiumo detale, grimu, akyse kažkas būtų, ne tik grožis bet ir įdomumas.”
Aktorius Rimgaudas Karvelis džiaugiasi, kad Lietuvos Kultūros ministerijos dviems metams suteiktos stipendijos dėka pavyko realizuoti seną svajonę – išsamia ekspozicija pristatyti daugelį žymių, Lietuvos kultūrai ypač nusipelniusių teatro kūrėjų, jo foto ir kino archyvuose užfiksuotų net nuo 1965 metų. Iš turimos archyvinės medžiagos galintis net keletą dokumentinių filmų apie Jaunimo teatrą sumontuoti aktorius žiūrovus vėl žada pradžiuginti ateinančių metų pavasarį – mūsų laukia susitikimas su „Jaunimo teatro jaunyste”.