Neverbalinio teatro festivalis tyrinėja naujas teatro formas

Ne viską galima pasakyti žodžiais. Tokia prielaida vadovaujasi Neverbalinio teatro festivalio, vyksiančio Kaune lapkričio 18-20 dienomis, organizatoriai. Festivalio rengėjai – Kauno valstybinis dramos teatras ir Lietuvos šokio informacijos centras – pasišovė tyrinėti šiuolaikines teatro raiškos formas, kurios atveria naujas sceninės dramos galimybes.
Vakarų Europos teatras jau senokai bando išsivaduoti nuo priklausomybės literatūriniam tekstui. Dramaturgai kuria iki šiol negirdėtą vidinę pjesės architektūrą, nutoldami nuo bet kurio kito literatūros žanro. Režisieriai tobulina bendravimo su žiūrovais technologijas, stengdamiesi išvengti tiesioginio teksto perkėlimo į sceną. Aktoriai bando nusimesti atlikėjo vaidmens ir ieško naujų vaidybos būdų, kuriais net be teksto užkabintų subtiliausias žmogaus sielos stygas. Atrandamos vis naujos, netikėtos ar net neįtikėtinos meninės formos, kuriomis žiūrovui perteikiama drama, nebūtinai užrašyta pjesėje.
Lietuvoje aktyviausiai neverbalinio teatro paieškose dalyvauja šokio teatro kūrėjai, su kuriais šis festivalis ir imasi tyrinėti šiuolaikines sceninės raiškos formas. Didžiojoje Kauno valstybinio dramos teatro scenoje festivalio metu išvysime progresyviausių judesio dramaturgijos atstovų spektaklius.
Festivalio programą lapkričio 18 dieną atidarys debiutuojančio choreografo, vieno žymiausių šiuolaikinių Lietuvos aktorių Gyčio Ivanausko teatras. Kartu su koprodiuseriais Lietuvos šokio informacijos centru ir Kauno valstybiniu dramos teatru pastatytas pirmasis šio teatro spektaklis „Praba” jau spėjo užkariauti publikos dėmesį. Pats sukūręs ir spektaklio scenografiją, jaunasis choreografas „Praboje” sujungė šokio ir teatro kalbas. G. Ivanauskui svarbiau ne choreografija, o santykių raiška per judesį, kuriame yra ir vaidybos, todėl „Prabos” komandą sudaro visiškai skirtingų faktūrų šokantys aktoriai, kurie į elgesio štampus moka pažvelgti ironiškai – Gytis Ivanauskas, Edita Užaitė, Brigita Urbietytė ir Evaldas Taujanskis. Spektaklyje šmaikščiai atskleidžiama žmogaus būsenų ir emocijų kaita skirtingose situacijose ir gyvenimo lūžių momentais, išradingai matuojamas sielos kiekis žmogaus kūne, išraiškingai kiekviename personaže įspaudžiama jo nuoširdumo praba.
Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatė, pirmojo Lietuvoje šiuolaikinio šokio kolektyvo „Sonata” šokėja, šokio trupės „Fluidus” įkurėja ir vadovė choreografė Aira Naginevičiūtė, tyrinėjanti žmogaus būsena ekstremaliose situacijose, lapkričio 19 ir 20 dienomis Kauno publikai pristato du naujausius savo spektaklius. Šokio spektaklio „Nėščia tyla” pagrindu tapo dar 2000 metais „Vilniaus šokio spaustuvėje” pristatytame eskize „ORONĖRA” neišsakytos mintys. Neįprastas spektaklio pavadinimas kilo iš anglų kalboje naudojamo posakio „pregnant silence”, kuriuo nusakoma įtempta, minčių ir reikšmių pritvinkusi tyla, kai taip sunku ryžtis prabilti. O tylėta buvo apie tai, kaip šiuolaikinis žmogus jaučiasi susidūręs su gamtos stichija – vandeniu. Rituališkame judesio vyksme kuriamas šiuolaikinio, estetizuoto judesio ir natūralios judėjimo formos – vandenyje plaukiojančių žuvų – dialogas. Tai spektaklis apie žmogų, atsidūrusį neharmoningoje, suspaustoje erdvėje, varžomą susiklosčiusių aplinkybių ir išgyvenantį būsenų kaitą nuo laukinės laisvės iki aštrios koncentracijos. Spektakliui choreografė rinkosi šokėjus, kurie kurdami vaidmenis išlaiko savo individualumą ir taip įtakoja savo kuriamus personažus. Tai Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Raimonda Gudavičiūtė, Rūta Butkutė ir Paulius Tamolė. Spektaklio scenografė – Rūta Biliūnaitė.
Kitas A. Naginevičiūtės spektaklis „Processus” kritikų pripažintas jos kūrybos viršūne ir vienu geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių. Kurdama „Processus” choreografė rėmėsi japonų buto šokio technika, pasižyminčia vidine atlikėjo koncentracija. Šiame spektaklyje A. Naginevičiūtė apie žmogaus sielos transformaciją pasakoja pasitelkdama kūno patirtį ir apnuogindama šokio kūrimo procesą. Postmoderniame spektaklyje šoka Goda Laurinavičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė, Paulius Tamolė ir Brigita Urbietytė.
Lapkričio 20 dieną Didžiojoje scenoje naujausią savo kūrinį pristato ir prieš dešimtmetį įsikūrusi Vyčio Jankausko šokio trupė, kuriai būdinga minimalistinė ir preciziška judesio dramaturgija. Auksinio scenos kryžiaus laureatas šokėjas ir choreografas Vytis Jankauskas laikomas vienu įdomiausių ir savičiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografų. Jo spektaklis „Pėdsakai” – tai asociatyvia raiška pasižymintis spektaklis, kuriame choreografas atskleidžia vidinius potyrius, ištinkančius žmogų, susidūrusį su nenuspėjama tikrove. Choreografas sąmoningai atsisako perdėto sceninio vizualumo ir pasikliauja šokėjų fiziniais ir vidiniais ypatumais bei galimybėmis, tokiu būdu pasiekdamas veiksmo tikrumo ir autentiškumo. Spektaklyje be paties choreografo šoka nuolatinė jo spektaklių atlikėja Giedrė Kirkilytė, šokėja ir choreografė Jekaterina Deineko, kuri metus šoko vienoje geriausių Rusijos šiuolaikinio šokio trupių „Provincialnyje Tancy”, Lora Juodkaitė, šiemet baigusi Zalcburgo šokio akademiją (Austrija) ir Petras Lisauskas, Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų III kurso studentas.
Sriubos teatro salė festivalio metu atitenka kameriniams projektams, kurių autoriai nėra teatralai, tačiau savo kūryboje aktyviai ieško gyvo bendravimo su publika būdų. Lapkričio 19 dieną čia išvysime Kauno dailės instituto absolventės grafikės Auksės Petrulienės opusą „Manęs neužkrušit!”,- pareiškė ištvermingas Zuikis”. Kartu su dizaineriu ir muzikantu Tomu Genevičiumi vaizdo projekcijų ir gyvo garso pagalba menininkė kuria draminę situaciją, kurioje išryškėja anekdotų personažas, galintis tapti pavyzdžiu, kaip išgyventi. Smagios audiovizualinės istorijos kuriamos iš to, kas aplink mus yra nešvaru, triukšminga ir sveikatai pavojinga. Nepadorūs tekstai, nuodingi skysčiai, nešvarūs paviršiai, nemalonių garsų dokumentika įrodinėja ištvermę – tiek anekdotų herojaus Zuikio, tiek kiekvieno iš mūsų kasdienybėje.
Šį komišką projektą lapkričio 20 dieną Sriubos salėje pakeis rimtesnės tonacijos – solistės Skaidros Jančaitės muzikinio vyksmo spektaklis. Skaidra Jančaitė – itin plataus spektro menininkė, avangardinės, eksperimentinės, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėja, kelių kamerinės muzikos kolektyvų (AB Antiqua, Collegium) ir avangardinės krypties ansamblių (RAAS, N.N.N.) narė, fotografė. Neverbalinio teatro festivalio programoje ji pristato muzikinių pantomimų ir kitų žaidimų spektaklį bei 9-ąją fotografijos ekspoziciją „Uždraustas menas”. Po šiuo pavadinimu sukomponuotoje programoje – italų kompozitorių ir pačios Skaidros vokaliniai kūriniai. Tai postmodernisto Luciano Berio „Sequenza III” (iš ciklo „Sekvencijos”, 1966) penkiems solo instrumentams, užrašyta ženklais ir skirta teatralizuotam muzikiniam atlikimui. Šio kompozitoriaus žmonos dainininkės Cathy Berberyan kartu su grafiku Robertu Zamarinu parašytas vokalinis kūrinys „Stripsody” (1966) – taip pat ne natomis užrašyta muzika. Ji sukomponuota iš komiškų paveikslėlių. Savo kūrybos programoje Skaidra pristato muzikines pantomimas, kurių idėja kilo iš minties „Supraskime viens kitą be žodžių”. Tai 2004 ir 2005 metais sukurtas teisingumo ir ugnies ženklų kaitos ratas „Liūtas-Saulė”, kompozitoriaus Antano Jasenkos insporuotas elektroninis miksas „9 J. A. sąnariai” ir dalis bendro projekto su danų grafikais „Didžiosios nuodėmės”, sukurto neseniai praėjusioms Vėlinėms – kūrinys „Mazgas”. Į programą Skaidra įtraukė ir poezija paremtus savo kūrinius – lietuvišką muzikinį dialogą su senovės indėnų poezija „Tėkmė” (2003) ir kūrinį pagal Vytauto Onaičio eiles „Dvasios šviesa” (2004).
Prie naujus kūrybinius vėjus skelbiančio Neverbalinio teatro festivalio šliejasi ir profesionalios pantomimos pradininko Lietuvoje latvių dailininko Modrio Tenisono 60-ies metų jubiliejui skirtas projektas. Tai Jungtinio meno centro spektaklis „Pranašas ar atstumtieji”, kurį režisavo Arūnas Katkauskas, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Kostas Smoriginas. Spektaklio judesio konsultantu buvo pakviestas pats Modris Tenisonas. Lapkričio 17 dieną Didžiojoje Kauno dramos teatro scenoje išvysime šio projekto premjerą.
Festivalio organizatoriai tikisi, kad šis renginys taps kasmetine neverbalinio teatro laboratorija, sutelkiančia tyrinėjimui aktyviausius įvairių sričių menininkus, ieškančius efektyvios meninės komunikacijos formų. Juolab, kad ir šiuolaikinis teatras yra atviras ne tik progresyviems jau tradiciškai teatre dalyvaujančių meno sričių (choreografijos, dailės, muzikos) ieškojimams, bet ir naujausioms meno sritims – video, multimedijai ir kt.

Neverbalinio teatro festivalio programa:

17 d. ketvirtad. 18 val. trukmė 1.30

Jungtinis meno centras

PRANAŠAS ar ATSTUMTIEJI

Rež. Arūnas Katkauskas. Judesio konsultantas Modris Tenisonas.
Spektaklis skiriamas Modrio Tenisono 60-ies metų jubiliejui.

Didžioji scena 15, 20, 25, 30 Lt

18 d. penktad. 19 val. trukmė 1.00

Gyčio Ivanausko teatras, Lietuvos šokio informacijos centras, Kauno valstybinis dramos teatras

Vienos dalies šokio spektaklis PRABA

Choreogr. Gytis Ivanauskas

Didžioji scena 15, 20, 25, 30 Lt

19 d. šeštad. 18 val. trukmė 0.20

Auksė Petrulienė, Tomas Genevičius

„MANĘS NEUŽKRUŠIT!”,- PAREIŠKĖ IŠTVERMINGAS ZUIKIS

Audiovizualinės istorijos

Sriubos teatras 5 Lt

19 d. šeštad. 18 val. trukmė 1.30

Lietuvos šokio informacijos centras

Dviejų dalių šokio spektaklis NĖŠČIA TYLA

Choreogr. Aira Naginevičiūtė

Didžioji scena 12, 15, 20, 25 Lt

20 d. sekmad. 18 val. trukmė 1.20

Skaidra Jančaitė

UŽDRAUSTAS MENAS

9-oji fotografijos ekspozicija, muzikinės pantomimos ir kiti žaidimai

Sriubos teatras 5 Lt

20 d. sekmad. 18 val. trukmė 2.00

Vyčio Jankausko šokio trupė

Vienos dalies šokio spektaklis PĖDSAKAI

Choreogr. Vytis Jankauskas

Lietuvos šokio informacijos centras

Vienos dalies šokio spektaklis PROCESSUS

Choreogr. Aira Naginevičiūtė

Didžioji scena 12, 15, 20, 25 Lt