„Mūsų visuomenėje stiprėjo tendencija bendraujant vadovautis asmeniniu lyderiavimu”, – prisiminė 1940 metų okupacijos išvakares Meilė Lukšienė.
Ši tendencija neatslūgo: visuomenė vis dar trokšta turėti neklystantį vadą. Netrūksta ir pretendentų. Partijoms rūpi ne ideologija, o noras turėti gerą vadą, viliantis laimėti rinkimus. Aplink pretendentą į vadus susiburia minia. Nesvarbu, kas jis, svarbu, kad žada gerą gyvenimą. Žmonės vis dar laukia malonių iš dangaus. Ir štai pasirodo Mesijas, pretenduojantis vesti į „šviesųjį Rytojų”. Minia pasijunta turinti vadą. O vadams įstatymai nerašomi. Jų valia – kitiems įstatymas.
Vadai įnoringi. Kiekvienas svajoja būti vienintelis. Kartais vadai tarpusavyje sudaro laikinas koalicijas. Dėl prioritetų kyla peštynių (pavyzdžiui, vienas socialdemokratas, suradęs popieriuką, galintį sukompromituoti koalicijos partnerį, skubėjo jį perduoti opozicijos lyderiui, neapskaičiavęs, kad bus smūgiuota atgal).
Vienas vadas, jausdamasis viršesnis, suabejoja kitų vadiškumu. Kitas, būdamas tikras, kad tik jam skirtas vado vaidmuo, įsižeidžia kaip panelytė ir reikalauja atsiprašyti. Nesvarbu už ką, atsiprašyti, ir tiek. Partijos virsta gaujomis (įsikibusi į vado skvernus jo kariauna, puikiai suvokdama, kad be vado ji – niekas, puola kiekvieną drįsusį suabejoti vado genialumu). Prabėgo penkiolika nepriklausomybės metų, o pilietiškumo vežimas ne tik nejuda į priekį, bet rieda atgalios.
Įsiklausai į vadų kalbas. Vienas pralenkdamas kitą giriasi, kiek jis gero padaręs Lietuvai, o kiek dar padarys. Ko gero, patikėsi, kad ir saulė dėl jo vadovavimo rytais pateka. O tai, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, kad jaunimas išvyksta svetur duoneliauti, ne jo rūpestis, turime patikėti, kad ne kas kitas, o jis šalyje sumažino nedarbą – dėkinga tauta turi jam statyti paminklus.
Daug kas pasakytų, kad tokie vadai – sovietinis reliktas. Bet sovietinės tradicijos gajos. Vado kultas vėl suvešėjo, kai kurie politikai netgi prabilo, kad Lietuvai reikia diktatūros, nes demokratija savo amželį atgyveno. Šias mintis per vieną iš radijo laidų paskleidė socialdemokratų frakcijos seimūnas. Žurnalisto paklaustas, „kokios diktatūros?”, atkirto: švelnios, tokios, kokią buvo įvedęs Antanas Smetona. Iš nuostabos žurnalistas aiktelėjo: „Svieto pabaiga… Socialdemokratas žavisi Smetona, kuris juos nuvertė ir vėliau sodino į kalėjimus…”
Niekas iš socialdemokratų lyderių neatsiribojo nuo tokio veikėjo. Ar šis neišplepėjo, apie ką iš tiesų svajoja jo patronai? Vidurinės Azijos respublikų buvę komunistų pirmieji sekretoriai, pasiskelbę prezidentais, tvirta ranka valdo. Dėkingos tautos jiems stato paminklus, jų vardais vadina gatves, mokyklas.
1930 metais tautininkai paskelbė Smetoną Tautos vadu. Dabar tiesiog nemadinga taip vadintis. Tačiau vadizmo sindromas gajus. Jis apsireiškia įvairiausiais pavidalais.
„Aš nekaltas…”, – porina Rolandas Paksas, Artūras Zuokas, Algirdas Brazauskas, Viktoras Uspaskichas. Jiems nė motais, kad politinė ir teisinė atsakomybė nėra vienas ir tas pats. Nekaltas ir tiek. Šventvagystė aiškintis jų sandorius. Tik Uspaskichas susigriebė, kad laikas atlikti rokiruotę. Tą jis padarė neprarasdamas įtakos ir dabar žaidžia su koalicininkais kaip katė su pele. Ateis laikas ir jis galės pareikšti: „Aš viską dariau, kad išsaugočiau koaliciją, bet matote, jie vien savimi rūpinasi… Mūsų kantrybė išseko”. Rinkimų išvakarėse nugriaudėtų Vyriausybės krizė, nuo politinės arenos būtų nušluoti buvę partneriai.
Graudu, jeigu iš Lietuvos politinio žemėlapio dingtų vadų sukompromituotos socialdemokratų, liberalų tradicinės Europoje demokratinės partijos.