Prancūzijos prezidentui Žakui Širakui (Jacques Chirac) prireikė 11 dienų, kad pareikštų savo nuomonę dėl šalies miestuose siautėjančių neramumų.
Kai Prancūzijos politikai nežino ką pasakyti ar neturi patrauklių idėjų, jie pradeda kalbėti apie „Respubliką”, tvarką ir teisingumą. „Paskutinį žodį turi tarti tvarka. Respublika pasirengusi būti tvirtesnė nei tie, kurie nori skleisti smurtą ir baimę”, – sakė Ž. Širakas po neeilinio Krašto apsaugos tarybos susitikimo.
Politikos apžvalgininkai ir opozicija ilgai stebėjosi, kodėl prezidentas tiek ilgai tyli, nors riaušės po šalį plinta kaip miško gaisras. Greičiausiai dėl to, kad bijojo prabilti.
1995 metais jis buvo išrinktas, nes žadėjo išgydyti šalies „socialinį susiskaldymą”. Ž. Širakui turėtų būti labai skausminga suvokti, kad riaušės iškalbingai liudija apie neišpildytų pažadų dešimtmetį.
Nėra abejonių, jog jis tikėjosi, kad maištaujantys paaugliai pavargs. Bet Ž. Širakas klydo.
Jau 11 naktų iš eilės Prancūzija susiduria su precedento neturinčiu jaunų žmonių smurto protrūkiu. Dauguma riaušių dalyvių – valstybei priklausančiuose butuose gyvenantys arabų ir afrikiečių jaunuoliai.
Tuo tarpu Prancūzijos lyderiai atrodo bejėgiai ir pasimetę. Jie tesugeba kartoti, jog tvarka turi būti atkurta. Nėra abejonių, jog ji bus atkurta. Gal vyriausybė paskelbs komendanto valandą, o gal tie vaikai paprasčiausiai pavargs leisti naktis šąlančiose gatvėse.
O kas tada? Riaušės, kurios kada nors baigsis, iš esmės pakeitė Prancūziją: ne tik užsieniečių, bet ir pačių prancūzų akyse. Kaip Prancūzija pasielgs su savo pamirštaisiais vaikais, kurių buvimą tiek ilgai neigė. Dabar Respublika suvokė, jog jie kupini neapykantos, o kitas smurto protrūkis gali būti daug kruvinesnis.
Prancūzijos lyderiai privalo peržiūrėti ilgalaikės integracijos modelius ir pasinaudoti kitų šalių, ypač JAV, patirtimi. Būtina etninėms mažumoms suteikti pakankamai ekonominių galimybių.