Kai kurios suserga gimus vaikui, kitos – atėjus menopauzei. Gydymo kursas skiriamas net 70-metėms. Dažnai mitybos sutrikimai nustatomi moterims nuo 35 iki 60 metų.
Kai maistas – priešas, visas kūnas virsta mūšio lauku. Tu nugali bado, pykinimo priepuolius, ir galiausiai jei nesustosi, prarasi gyvenimą. Savo kilogramų skaičiavimo ritualo laikosi tik jaunos ir paauglės? Nieko panašaus. Šiandien prie pietų ir vakarienės simuliuoja bei sąmoningai išvemia viską, kad išvengtų kalorijų, vyresnės nei 35 metų moterys.
„Jos „kankinasi” sporto aikštelėse, boksuojasi ir ištisas valandas nenulipa nuo bėgimo takelio. Vėliau vakarienei – geriausiu atveju tuščios salotos, ir tai po to, kai pietums jos išgėrė puodelį kavos”, – pasakoja Milano mitybos sutrikimų gydymo centro „Aba” įkūrėja terapeutė Fabiola de Klerk. – 25 proc. besigydančių moterų amžius yra nuo 35 iki 60 metų, tačiau esame turėję ir 74-erių metų pacientę”.
Moteris pavergė mitas apie Barbę: jei ji būtų tikra, jos ūgis būtų 1,80 m, o svoris – 46 kg. Moterys atsiduria ties anoreksijos bedugne, kai pradeda slėpti savo amžių ir veidrodis darosi priešas. Kai kurios su antsvoriu pradėjo kovoti dar paauglystėje ir tęsia šią kovą iki 40 metų.
Architektė Paola išaugo geroje šeimoje ir nusprendė atsisakyti maisto mokydamasi licėjuje. Kodėl? Jos jaunesnė sesuo užaugo ir tapo gražesnė už ją, nes ji manė, kad tėvai nekreipia į ją dėmesio. Kartą Paolos tėvas nusprendė praleisti su ja keletą valandų dviese. Jie nuėjo valgyti ledų. Paola papasakojo tėvui apie savo bėdas. Jis atsakė: „Iš tikrųjų sesuo niekuo nesiskiria. Ji tiesiog truputį lieknesnė”.
Čia viskas ir prasidėjo. Iš pradžių anoreksija: iki 36 kg (ūgis 172 cm). Įprasta diena? „Atsibusdavau penktą ryto, – pasakoja Paola. – Jokių pietų, tik kava. Mokslo metais visą laiką skirdavau mokslams ir paprastai dienas leisdavau viena prie knygų. Neturėjau draugių, beveik neturėjau ir gerbėjų. Jie užduoda per daug klausimų ir bando tave išgelbėti”. O kas vakarienei? „Tai buvo tikros scenos. Paslapčia nuo mamos išmesdavau maistą. Po anoreksijos prasidėjo bulimijos ritualas. Kasdien maistui išleisdavau iki 200-300 tūkst. lirų. Man tekdavo ieškoti naujų prekybos centrų, kad manęs neatpažintų”.
Tai truko 20 metų, kurie paliko pėdsaką jos gyvenime: dabar jai tenka keisti visus dantis, o inkstuose susidarė mandarino dydžio akmenys.
38-erių metų Marta – 7-mečio berniuko mama. Kai vaikui buvo 4 mėnesiai, motina panoro atsisveikinti su savo svoriu ir grąžinti ankstesnes formas. „Pradėjau laikytis vienos, antros, trečios dietos. Vėliau pastebėjau, kad galiu lengvai viską išvemti. Mano išsigelbėjimu tapo sporto klubas, lankiau jį per pietų pertrauką. Sportiniai pratimai buvo tokie – kažką suvalgau ir išvalau skrandį. Nebuvau perlysusi. Aš tapau tokia, kokia buvau prieš gimdymą. Čia ir yra bulimijos drama. Tau neatrodo, kad sergi. Tačiau nebegali gyventi kitaip. Ir tik žymės ant rankų ir burnos kampučiuose yra bulimijos požymiai. Tai paraudimai, tampantys manijos simboliu”.
62 metai, paltas iš kupranugario vilnos, brangenybės, „Chanel” kvepalai. Močiutė Karla dėl bulimijos krizės pasirinko dušo kabinas Milano stotyje. „Ten aš supratau, kad turiu kažką daryti, – pasakoja ji beveik ironiškai. – Įsivaizduojate pasiturinčią Milano gyventoją, vemiančią į stoties klozetą? Matyt, tai mane privertė pažiūrėti į tą baisų veidrodį, išvysti jame sunykusio žmogaus veidą”. Karla viso labo norėjo numesti keletą kilogramų, kuriuos sukaupė atėjus menopauzei.