Nusipelnėme gyventi geriau… nei valdančiojoje koalicijoje sekasi gyventi Artūrui Paulauskui.
Tai, kad skandalo dėl ministro pirmininko Algirdo Brazausko šeimos verslo išprovokuotas pasistumdymas šią savaitę baigsis iškilmingomis paliaubomis, buvo galima prognozuoti.
Koalicijos didžiųjų – Darbo partijos ir socialdemokratų – ugnies nutraukimo pasekmė taip pat visiems akivaizdi. Socialdemokratai bei jų lyderis pasistumdymą palieka gerokai nupešioti. Viktoras Uspaskichas – iškelta galva.
Darbiečių lyderis visai nesimaivydamas iš Kėdainių į Vilnių gali siųsti oro bučinį konservatoriams, kurių sukeltos audros dėka iš socialdemokratų gavo ne tik moralinę kompensaciją.
Viešas sostinės „Draugystės” viešbučio privatizavimo istorijos nagrinėjimas V. Uspaskichui suteikė galimybę „atsidėkoti” premjerui už tai, kad šis prieš kelis mėnesius pernelyg lengvai leido išversti koalicijos partnerį iš ūkio ministro posto.
Vien dėl tokios priežasties Darbo partijos lyderiui galėjo būti itin malonu iš pradžių stebėti opozicijos ir žiniasklaidos tarkuojamą bei autoritetą visuomenėje prarandantį A. Brazauską, vėliau per žiniasklaidą premjerui pasakyti viską, ką iš tiesų apie jį galvoja, o galiausiai, tarytum kilniaširdiškai, skęstančiam ir jau springstančiam socdemų lyderiui ištiesti ranką. Tačiau taip, kad šis suprastų ir pajustų: jeigu elgsis nederamai, vėl bus paleistas kapanotis savarankiškai.
Kas dėl dar vienos pasistumdymo pasekmės, regis, artimiausiu metu gali pasitvirtinti iš politinės kavos tirščių prieš savaitę mano netyčia išburta naujiena apie naujai kuriamą Informatikos ministeriją, kur Darbo partijai turėtų atitekti papildoma koalicinė ministro kėdė.
Tačiau laiminga ritualinio valdančiosios koalicijos dramblių pasimojavimo straubliais bei iltimis pabaiga mane nustebino ne tuo. Kiek netikėta buvo tai, kad bene aktyviausiu tos laimingos pabaigos skelbėju visoje žiniasklaidoje tapo Seimo pirmininkas A. Paulauskas. Jis pats sau gal ir atrodė it koks dramblių dresuotojas cirko arenoje. Tačiau žiūrint iš šalies, visa tai buvo panašu tik į paskui dramblių pasturgalius su kastuvėliu bėgiojantį berniuką, apsirėdžiusį keliais dydžiais didesniais cirko užkulisių tvarkdario drabužiais.
Bent jau iš A. Paulausko lūpų girdint, kokia graži ateitis laukia keturių partijų koalicijos, tokia alegorija tik stiprėjo. Galop tapo visiškai aiški, kai Seimo pirmininkas pradėjo dėstyti argumentus, kodėl Seime neturi būti sudaryta komisija, kuri ištirtų premjero ir jo šeimyniškių verslo peripetijas.
Šie argumentai buvo vienas už kitą juokingesni, bet kėlė vis didesnį liūdesį. Iš pradžių A. Paulauskas mėgino pasakoti daug pasakų apie hipnozes beigi gyvybę Marse. Vėliau išdėstė sunkiai suvokiamą abrakadabrą apie tai, kad komisijų steigimas yra „Seimo mažumos teisių realizavimas”, tačiau „tokios vertybės nebeliko, nes prasidėjo masiškas komisijų kūrimas”… Tuojau pat, jau kitame renginyje, ėmė pats sau prieštarauti, kad „parlamentinė kontrolė yra nepaneigiama konstitucinė vertybė”, bet gi „perdėta kontrolė yra ne mažiau kenksminga nei jos nebuvimas”.
Gaudant tokius A. Paulausko minčių vingius, į kuriuos iš tiesų sudėtinga „įsiprojektuoti”, galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, diskutuoti apie tai, kur baigiasi parlamentinė kontrolė ir kur prasideda parlamentinis chaosas. Dar ilgiau galima mėginti įrodyti A. Paulauskui, jog klausimai premjerui, į kuriuos jis niekaip negali atsakyti, yra paprasti, tačiau labai svarbūs: ar ministro pirmininko žmona iš tiesų dalyvavo „prichvatizacijoje”; jeigu taip, tai kaip tas faktas gali daryti įtaką A. Brazausko veiksmams jam dabar priiminėjant valstybiškai svarbius sprendimus. Ir taškas: jeigu taip – tai taip, jeigu ne – tai ne.
Galima diskutuoti. Tik ar verta. Gal iš tiesų ne kokios nors fundamentalios diskusijos parlamentinės demokratijos klausimais šiandien yra problema? Dėl to, kad iš tikrųjų turime reikalą su politiku, kuris prapylė rinkimus vienmandatėje apygardoje ir pateko į Seimą net ne raitas ant socialdemokratų dramblio, o tik jo tempiamoje priekaboje.
O A. Paulausko užimamas Seimo pirmininko postas jokiu būdu nėra pagarbos jo politiniam svoriui, nuopelnams ar nepriekaištingai reputacijai išraiška. Tai viso labo išskaičiavimu pagrįsto politinio sandorio pasekmė, lemianti ir jo poziciją dėl visų arba daugelio kertinių dilemų.
Šioje vietoje politikui A. Paulauskui kyla bent jau trys itin skausmingi klausimai, galintys priversti jį pažvelgti į save ir į savo ateitį politikoje objektyviau už bet kurias kandžiausias alegorijas.
Ar Seimo pirmininkui demokratijos principas iš principo svarbiau už jo kėdę? Kurioje A. Paulausko vertybių ir žmogiškųjų principų skalės vietoje yra ta riba, kurią peržengęs jis pagalvotų apie pasitraukimą iš posto? Tačiau svarbiausias klausimas, mano galva, yra toks – ar šiandien A. Paulauskas yra toks neginčijamas politikos autoritetas, į kurio grasinimą pasitraukti, tarkime, vardan visuomenės intereso, kas nors atkreiptų reikiamą dėmesį? Nesu tikras.
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos televizijai už vieno stalo pavyko susodinti visus tris šalies lyderius: Valdą Adamkų, A. Paulauską ir A. Brazauską. Iš šios trijulės būtent Seimo pirmininko pasvarstymai apie valstybę, demokratiją ir piliečių visuomenę ne man vienam atrodė bene brandžiausi. Matyt, vis dėlto tarp gebėjimo svarstyti ir valstybiškai elgtis – didžiulė praraja.
O gal apskritai, ypač prisimenant 1998-ųjų prezidento rinkimus, politikon ant populizmo arklio išjojusiems telemta tapti vien sandėrių konjunktūros vergais?
Rytas Staselis