„Jūra”, „Regata”, „Neringa”, „Vėtrungė”, „Bangpūtys”, „Bočiai”, „Žvejų baras”…Tai legendinės vietelės, turėjusios savas tradicijas, klientūrą, savą, neafišuojamą gyvenimą.
Jau pasakojome apie „Neringą”, „Vėtrungę”, „Jūrą”, „Regatą”. Šiandien užsukime į buvusią ir pražuvusią „Žuvėdrą”.
Išskirtinumas – žuvies patiekalai
Nors Klaipėda anuomet buvo vienas iš SSRS uostų, kuriame klestėjo ir jūrinės žūklės laivynas, tačiau nei paties miesto parduotuvėse, nei užeigose žuvies pertekliaus, o tuo labiau pasirinkimo nebuvo. Keistas buvo tas socialistinis planinis ūkis.
Tačiau miesto, aptarnavimo sferos vadovai nuolat galvodavo, kuo Klaipėdos užeigos galėtų išsiskirti iš kitų Lietuvos miestų. Taip ir gimė idėja dėl žuvies patiekalų restorano, kuris simboliškai buvo pavadintas „Žuvėdra”.
Prieš padavėjas puldavo ant kelių
Skirtingai nuo kitų Klaipėdos restoranų, „Žuvėdroje” vyrai padavėjai nedirbo. Čia karaliavo tik gerai nuaugusios ir gražiai aprengtos panelės padavėjos. Kadangi Klaipėdos restoranus, kavines ir valgyklas vienijo trestas, galiojo nerašyta taisyklė iš vienos užeigos į kitą nevilioti padavėjų. Tačiau, kai buvo pertvarkoma „Žuvėdra”, pasak K. Sakalausko, buvo padaryta išimtis. Komisija važiavo per visas miesto užeigas ir ieškojo gerai nuaugusių ir gražių panelių specialiai „Žuvėdrai”. Lietuvoje restoranų, kuriuose dirbtų uniformuotos padavėjos ir padavėjai, nestigo. Tačiau „Žuvėdros” padavėjų apranga bent jau pradžioje buvo įkvepianti: mini sijonėliai, baltos pirštinaitės, „tabletės”(tokios skrybėlaitės) ant padavėjų galvų su „Žuvėdros” monogramomis. Antras padavėjų aprangos variantas – figūrų linijas pabrėžiantys kombinezonai.
Restoraną dėl gražių panelių padavėjų labai greitai įvertino užsienio laivų jūreiviai. Padavėjos pamena efektą, kaip apstulbdavo pirmą kartą į Klaipėdos uostą atplaukę jūrininkai iš svetur – negi socialistiniame „lageryje” gali būti taip aprengtos padavėjos? Mena ir italus, kurie, vos įžengę pro restorano duris, net neįkaušę jau puolė padavėjoms po kojomis ir išpažino karštą meilę. Savaime suprantama, įkandin jūrininkų į „Žuvėdrą” persimetė ir „16-oji divizija”.
Klientūra
Kelios šiame restorane dirbusios padavėjos sakė, kad jame labai mėgo lankytis Mėsos kombinato darbuotojai. Tą jų teiginį patvirtino ir restoranus bei užeigas kaip savo penkis pirštus pažinojęs Kazimieras Sakalauskas. Gal sočius ir turtingus mėsininkus čia atviliodavo žuvies patiekalai? O gal būta ir visai kitų priežasčių.
Mėsos kombinatas anuomet čia dirbusiems buvo gera verslo mokykla. Daugelis ją praėjusių prasidėjus permainoms bemat „įsipaišė” į „kapitalistinius santykius”, nes dar „subrendusio socializmo” laikais gyveno tais pačiais principais, kuriuose būta ir nemažai rizikos, ir sumanumo reikalaujančių situacijų. „Kas nerizikuoja, negeria šampano”,- pabrėždavo tie, kurie, grobstydami mėsą ir jos produktus per dieną galėdavo „pasidaryti” 6 tūkst. rublių („Žiguliukas” tais laikais kainuodavo apie 5 tūkstančius rublių). Grobstymo sistema buvo taip ištobulinta, kad vienas kitas, norėdamas pasididžiuoti, net tais laikais pasakodavo, kaip tai daroma, ir tuos per dieną uždirbtus pinigus labai lengvai taškydavo. Beje, kaip tai daroma matydavo ir „obecheesas” – Kovos su nuosavybės grobstymu skyriaus milicininkai.
Kaip tai vyksta, regėdavo ir p. Gediminas, tuomet dirbęs besiplečiančio Mėsos kombinato statybose. „Obecheeso” žiguliukas kasdien tvarkingai stovėdavo prie Mėsos kombinato tvoros, jame tavrkingai sėdėdavo tie, kurie privalėjo gaudyti grobstytojus. Tačiau, krovininėms mašinoms su mėsa ir dešromis važiuojant iš kombinato teritorijos pro statybų vartus, jie net nekrusteldavo. Pagal tokią ar panašias schemas ir buvo „daromi” didžiuliai pinigai. Tai ne tų vargšiukų, kurie su apvyniotomis aplink kūną dešrelėmis savo vaikams ar anūkams būdavo gaudomi sargų būdelėse, „navaras”. Bet ir sargų būdelėse vyravo „kapitalistiniai santykiai”. Sugaunami būdavo tie, kurie neduodavo duoklės.
Pavykus „operacijai”, tiems, kurie grobdavo už tūkstančius, žinoma, reikėdavo atsipalaiduoti nuo įtampos. Tai ir traukdavo į restoranus.
„Žuvėdros” klestėjimo laikais jau buvo atsiradę geresnių konjakų. Šio restorano bufete dirbusi Irena Leliūnienė gerai pamena jų kainas. Butelis „Biskvit” kainavo 84 rb., „Camus”-72 rb. Tiek „kainuodavo” dažno piliečio mėnesio alga. O ir degtinė restorane nebuvo pigi. Pasak čia dirbusiųjų, mėsininkai gerdavo pačius tauriausius gėrimus. O jų gurkšnius skaičiuodavo jau kitų, nei tų prie Mėsos kombinato vartų budėjusių, „obecheesnikų” budrios akys. Mėsininkų baliais „Žuvėdroje” domėjosi ir kitos tarnybos: gal ir pagal išgertus tauraus gėrimo kiekius, iš nugirstų pokalbių nuotrupų buvo sprendžiama apie nelegalias Mėsos kombinato darbuotojų pajamas ir apskritai apie jų paslėptąsias gyvenimo puses.
Žinoma, „Biskvit” ir „Camus” konjaką gerdavo ne tik žmonės, dirbantys maisto pramonėje. Nestigo tokių, kuriems restoranai buvo savotiška darbo vieta, tarkim, valiutai supirkti. Koks užsienio jūreivis pristigdavo legaliai iš dolerių ir markių išsikeistų rublių, „keitykla” atsirasdavo čia pat, vietoje. Verslių žmonių, nepaisančių nei įstatymų, nei tarnybų išskirtinio dėmesio ir sovietiniais metais buvo. Bet koks verslumas – nemaža rizika būti „suvažinėtam”. Tie, kurie nepaisė sovietinių įstatymų, nesiskaitė ir su jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos teisės pagrindais. Jie bemat pradėjo naudotis atsivėrusiomis galimybėmis. Pasak „Žuvėdroje” dirbusiųjų, verslieji „Žuvėdros” klientai, tuoj pat tapę jau legaliais verslininkais, šiandien arba labai toli, arba…po žeme.
Gėrimai – kavos puodeliuose
Nors visa tai jau praeitis, tačiau ir šiandien padavėjai ar barmenai nenori prisiminti darbo subtilybių, kurios leisdavo prisidurti prie nedidelių atlyginimų. Viena jų – skiesti brangų konjaką „Starka”. Tačiau toks būdas buvo „inteligentiškas”, palyginus, su visiškai prasčiokišku – degtinę atmiešti vandeniu. Tokia restoraninė „praktika” buvo plačiai paplitusi. Pasak „Žuvėdros” darbuotojų, tokių dalykėlių pasitaikydavo ir pas juos. Bet, kai tai išaiškėdavo ir kildavo skandalai, dėmės krisdavo ant visų. Tad ir saviškių tarpe atsirasdavo „gestapas”, tramdantis tokius „polėkius” ir pamokantis, kad viskam yra ribos ir saikas.
Kadangi restoranuose gėrimams buvo uždedami dideli antkainiai, dar vienas padavėjų pasipelnymo būdas buvo atsinešti parduotuvėje pirktų gėrimų butelių ir prekiauti savu, o ne restoraniniu alkoholiu. Vėliau tegu jau viršininkai suka galvą, kodėl restorane alkoholis liejasi laisvai, o apyvartoje tai lyg ir neatsispindi.
Vis dėlto tais laikais pati didžiausia apyvarta buvo iš alkoholio. Kai buvo įvestas „sausas” įstatymas, restoranams atėjo liūdnos dienos. Neaplenkė jos ir „Žuvėdros” restorano. Juk, nepaisant valdžios bandymų blaivinti tarybinius žmones, planus vykdyti vis tiek reikėjo. Tai draudžiamomis vartoti alkoholį valandomis jis klientams buvo tiekiamas… kavos puodeliuose. Ta pati praktika suklestėjo ir organizacijose, kai reikėdavo švęsti kolegų gimtadienius – vietoje taurių kilnojome kavos puodelius…
Visa tai lyg ir praeityje, tačiau ir šiandien pažįstu padavėjų, kurie į darbavietes nešasi „savų” kavos ir gėrimų. Nepaisant to, kad daugelio užeigų savininkai, dažniausiai patys dirbę aptarnavimo sferoje, visas tas „subtilybes” puikiai išmano ir samdinius bando kontroliuoti, tokia sovietinė „praktika” nėra nunykusi. Galbūt ir taurūs gėrimai skiedžiami kaip seniau. Juk ir šiandien padavėjo alga dažniausiai yra minimali…
Vilionių „fintas”
Kadangi „Žuvėdros” padavėjos būdavo stotingos ir gražios, čia pirmą ir ne pirmą kartą atėję pasiausti jūrininkai varvindavo seiles, sekiodami jas žvilgsniais ir nekreipdavo dėmesio į „profesionales” iš „16-osios divizijos”. O jos atstovės jau buvo „pasikausčiusios” ir striptizo, (kurį pasižiūrėdavo užsieniečių atsivežtose vaizdo kasetėse) srityje. Tarp „paukštyčių” buvo viena, o gal ir kelios, kurios, kai niekas „nekibdavo”, išeidavo į šokių aikštelės vidurį ir nusimesdavo sijoną. „Fintas”, pasak darbuotojų, buvo efektingas – tuojau atsirasdavo vyrų, kuriems tai padarydavo įspūdį. Klientas garantuotas.
Profesinės paslaptys
Pasak p. Vilijos, „Žuvėdroje” mėgusios lankytis dėl žuvies patiekalų, kartą ji restorano tualete ji nugirdo kelių „paukštyčių” pokalbį. Nesidrovėdamos kitų moterų, jos aptarinėjo ginekologines ir venerines ligas (apie AIDS tuomet dar nieko nežinojome), joms kėlusias rūpesčių. Lygiai taip pat nesidrovėdamos jos kalbėjosi apie klientų užsieniečių keistenybes ir šykštumą. P. Vilija su drauge pagal šią tualete išgirstą informaciją paskaičiavo, kad ne tiek jau daug šios ir uždirbančios. Matyt tai buvo ne aukščiausios klasės prostitutės, o tos, kurios aptarnaudavo filipiniečius. „Divizija”, kuri paslaugas teikė Vakarų vokiečiams, rečiau atvykstantiems italų, prancūzų ar anglų įgulų nariams ar net laivų kapitonams, uždarbiu ir nederamu klientų elgesiu retai skųsdavosi. Jos netgi sakydavo, kokie kiaulės yra „mūsiškiai”, palyginti su užsieniečiais.
Nostalgija
Kai griuvo aptarnavimo sistema, prasidėjo privatizacija, „Žuvėdros” likimas, kaip ir kai kurių ją mėgusių klientų, buvo žiaurus: joje kurį laiką buvo prekiaujama dėvėtais rūbais. Neseniai Klaipėdoje lankėsi buvęs jūrininkas p. Hansas, kuris, išėjęs į pensiją, sumanė aplankyti uostus, žadinančius gražius prisiminimus. Tarp tokių uostų buvusi ir Klaipėda. Jis čia atvažiavo su dviem sūnumis. Pirmiausia jis norėjo jiems parodyti buvusią „Žuvėdrą”. Deja, jį ištiko šokas, kai aptiko „skuduryną”, o ne gražuoles padavėjas. Sūnums teko guosti nusivylusį tėvą.
Nostalgiją „Žuvėdrai” jaučia ir Irena Leliūnienė, joje mėgusi šokti skambant čigonų melodijoms. Vėliau, baigusi Kauno politechnikos institutą, ji čia dirbo bufetininke. Irenai, kaip ir vokiečiui Hansui, buvo labai skaudu pamatyti apleistą „Žuvėdrą”. Ji net ragino savo seserį „Žuvėdros” pastate imtis verslo. Tačiau dabar čia veikia užeiga su kitu pavadinimu. Ir įėjimas į ją nebe tas, kaip į legendinę „Žuvėdrą”…