Kiekviena valdanti dauguma kažką nuveikia. Nuveikia ir gero, ir blogo. Ne išimtis ir dabartinė politinė Seimo dauguma. Iš tiesų, ji gali pasigirti nuosekliu tokių makroekonominių rodiklių kaip bendras vidaus produktas ar vidutinis atlyginimas gerėjimu. Gali pasigirti ir nedarbo sumažėjimu tokiu mastu, kad verslininkai jau unisonu reikalauja leisti importuoti darbo jėgą iš kitų šalių. Be abejonės, ir reguliarus pensijų didėjimas turėtų maloniai nuteikti Lietuvos žmones. Bet ne čia reikia ieškoti rakto į rinkėjų širdis.
Iš tiesų BVP didėjimas dar nereiškia, kad turtėja kiekvienas žmogus, lygiai kaip ir vidutinio atlyginimo kilimas dar nereiškia, kad kyla mažiausiai, o ne daugiausia uždirbančių piliečių pajamos. Pensijų didėjimas dažnai tik su nedideliu pertekliumi kompensuoja kitą nuolat didėjantį rodiklį – kainas. Kiekvienas Lietuvos pilietis norėtų matyti dar ir skaidrią valdžios vyrų politiką, kad nekiltų jokių abejonių, jog valdžia daro viską, kas jos valioje, kad gyvenimas gerėtų – ypač tų, kurie šiandieną balansuoja ties skurdo riba. Bet šito jis dar nemato, kaip nesupranta ir to, kodėl Lietuvoje niekaip nemažėja korupcijos indeksas, nors manyta, kad įkūrus STT ir kasmet metais jai atseikėjant vis daugiau milijonų iš valstybės biudžeto korupcijos indeksas sumažės iki toleruotino lygio. Bet visa tai yra jau moralios politikos objektas, apie kurį kalbėta kituose LŽ puslapiuose.
Yra dar vienas rodiklis, kurio kitimas tiesiogiai paliečia beveik kiekvieną šeimą. Tai protų nutekėjimas į užsienį, to pasekmes matome jau dabar. Iš pradžių tegul kalba skaičiai. 2002 metais „nutekėjo” ir negrįžo atgal 1976 protai, o 2003 metais – jau 6304, o 2004-aisiais – net 9612. Tendencija akivaizdi ir paradoksali: kuo labiau gerėja gyvenimas Lietuvoje, tuo daugiau lietuvaičių išvyksta svetur. Ir išvyksta (dažniausiai) su Lietuvoje įgytais universitetų diplomais. Tai tie mūsų piliečiai, be kurių protų neįmanomos modernios technologijos, neįmanomi socialinių bei gamtos mokslų laimėjimai, pagaliau neįmanomos jaunų gabių jaunuolių kvalifikuotos studijos universitetuose.
Drįstu tvirtinti, kad be jų neįmanoma ir tolimą perspektyvą matanti Lietuvos valdžia, kuri palaipsniui pakeistų tuos valdžios vyrus, kurie šiandieną it gaisrininkai gesina beįsiliepsnojančius gaisrus gydytojų, mokytojų ar studentų bendruomenėse. Pagal studentų skaičių mes beveik pirmūnai tarp ES valstybių: 10 tūkst. gyventojų turime 405 studentus. Tad kur jie dingsta baigę mokslus? Galime neabejoti, kad daugumą gabiausiųjų pavilioja kitos ES šalys, čia lieka tik dalis jų – patriotai ir vidutiniokai, ir įsitaiso ten, kur tik įmanoma. Todėl gali sutikti barmeną fiziką, o restorano padavėja užantyje laiko dailės akademijos diplomą.
Ir be reikalo studentai pyksta dėl prastos studijų kokybės: užsienyje ir tokios, atseit blogos kokybės studijas baigę absolventai laukiami išskėstomis rankomis, žinoma, jei jie studijų metu daug dirbo ir retai gėrė alų. Ten jie dirba laboratorijų vadovais, universitetų profesoriais, inžinieriais geriausiose užsienio firmose. Kiekvienas studentas prieš keikdamas savo profesorius turėtų pagalvoti, ar tikrai jis nori mokytis neturėdamas beveik jokio laisvalaikio.
Taigi ką daryti, kad protai pradėtų grįžti? Nereikia išradinėti to dviračio, kurį išrado Airija, susigrąžinusi savo sūnus paklydėlius. Reikia tik politinės valios. Ir ta partija, kuriai jos pakaks, nušluos savo oponentus per eilinius rinkimus.
Aloyzas Sakalas
tas – protų grįžimas atgal ko gero niekad neįvyks. Pirmaujančios valstybės ras būdų, kaip tą padaryti, kaip kad rado būdų sugriauti pretenduojančiai į konkurencingą mūsų pramonei ar žemės ūkiui.
Deja tai utopija, kaip ir komunizmas