Plevėsuoja raudonos vėliavos, plakatai. Tūkstančių piliečių minios reikalauja didesnio darbo užmokesčio ir sotesnių socialinių išmokų.
Maždaug tokį vaizdą turėtume išvysti šalies gatvėse jau artimiausiomis savaitėmis. Bet tam profesinės sąjungos turėtų iš tiesų įvykdyti savo grasinimus, kuriuos jų aktyvistai pareiškė praėjusią savaitę.
Valdžia ir darbdaviai kol kas neskuba kelti minimalios algos. Dauguma supranta, kad gyventojų realių pajamų toks žingsnis veikiausiai nepadidintų. Ir pinigų, už kuriuos vartotojai įgyja vis daugiau prekių ir paslaugų, menkai tepadaugėtų.
Žinoma, dėl to sumažėtų algos dalis vokelyje ir pastorėtų valstybės iždo katilas. Politikai galėtų pasidžiaugti dar vienu žaidimo „biudžeto paklodės tampymas” ratu. Bet problemų kiltų privačiam sektoriui.
Verslininkai sukandę dantis privalėtų sumažinti juodosios buhalterijos dalį. Nemažai jau anksčiau sunkumų turėjusių įmonių ar mažesnių provincijos įmonėlių atsidurtų ant bankroto ribos. Jau neverta minėti, kad visam šalies ūkiui tektų dar stropiau skaičiuoti brangstantiems degalams, elektrai ir dujoms skirtas lėšas.
Dar sunkiau būtų įgyvendinti profsąjungų reikalavimą didinti socialines išmokas ir pensijas. Kitų metų biudžete tiek pinigų, kad pateisintų profesinių sąjungų lūkesčius, tikrai nėra. Kad ir kiek finansų ministras girtų socialinę jo orientaciją.
Menkos algos ir socialinių garantijų stygius gena darbuotojus svetur. Lietuviui nusibodo mitinguoti prie Seimo – jis mieliau kala pinigus Airijos fermoje.
Visa bėda ta, kad dauguma išvykėlių yra būtent tie, kurie nebijo rizikuoti ir paprakaituoti. Dabar jie galėtų prakusti ir gimtinėje.
Apie tuos, kurie liko, geriausiai gali papasakoti Darbo biržoje. Juk tikro darbo vietų stygiaus šalyje nėra. Atvirkščiai – darbdaviai skundžiasi, jog gerų specialistų ir vadybininkų trūksta. O nevaliojantis nusigriebti brukte brukamo darbo pilietis – menka paspirtis profsąjungų aktyvistui: tokį reikės autobusu į mitingą vežti ir „apšilimui” kelis litus duoti.
Gal ir gerai. Raudonųjų protesto eitynės būtų tikras košmaras centro kairiąja besiskelbiančiai Vyriausybei. To nebus. Bet ramybės kaina – būtinų permainų stygius.
Valdžia švaisto švietimui skirtas lėšas, toleruodama universitetų valdymo netvarką. Prasistumdęs eilėje poliklinikoje supranti, kad nori ne valstybinės sveikatos apsaugos, bet apsaugoti savo sveikatą nuo valstybės. Šiukšlynų tvarkytojai, plentų tiesėjai ir draustinių prievaizdai kelia nenumaldomą norą papuošti jų portretais vieną trofėjų salę tokiame labai „draugiškame” sostinės viešbutyje. Tiesiog iš deramos pagarbos gebėti tvarkyti svetimus savus pinigus.
Aišku, džiugu, kad valdžia neribotam laikui atidėjo progresinių mokesčių eksperimentą, kurį vėl norėtų priminti profsąjungos. Nereikia pamiršti ir mažesnių gyventojų pajamų mokesčių. Bet ir šie – tikrai ne centro kairiųjų, o jų patarėjų – liberalių ekonomistų ir bankininkų nuopelnas.
Galbūt kairiojo centro bejėgiškumas reiškia galimybę centro dešiniesiems? Gal… Tik tegu privilioja grįžti namo bent 10 tūkstančių britanijose ir airijose nuklydusių tautiečių.
Uždavinys yra sunkesnis nei susekti Brazauskų šeimos akcijas.
Paulius Milčius