Laistų sodybos – tik mažas taškelis Klaipėdos teritorijoje. Dalis Laistų kaimo – vos pora sodybų – prie miesto buvo prijungta prieš keletą metų. Nors čia gyvenę žmonės butus yra gavę mieste, tačiau tebegyvena Laistuose ir šiandien, o save vadina nelegaliais imigrantais.
Žardupės gatvės tęsinyje, prie pat pietinės Klaipėdos ribos, šalia geležinkelio, galima pamatyti kitokio miesto vaizdus: vietoj asfalto – pievos ir purvas, vietoj daugiaaukščių – medinės pašiūrės ir apgriuvę vokiški raudonų plytų namai, vietoj automobilių signalizacijų – gaidžių giedojimas, o vietoj praeivių – vištos ir šunys.
„Čia tik tokie žmonės likę – pensininkai ir invalidai”, – sakė beveik visą Laistų istoriją išpasakojusi, bet prisistatyti pabijojusi moteris.
Ji pasakojo, jog čia – senų vokiškų sodybų yra likę.
„Kasmet čia vokiečiai atvažiuoja. Jie lietuviškai moka, dar ir vertėją atsiveda – jų giminaitis Klaipėdoje gyvena. Pasiima kokį plytgalį vežtis, atsiveža nuotraukų. Pasaka, kaip čia anksčiau atrodė… Klaipėdoje tokio namo net nėra. Visur gėlės susodintos, takeliai padaryti, koks tvarto ilgumas buvo, kokie langai… Kokia grožybė čia buvo… 60 metų, kaip vokiečiai yra pabėgę. Po karo čia viskas išgriauta, išbombarduota buvo. Nebuvo net langų. Tvartai buvo nuardyti, vėliau ūkis juose kiaulides buvo padaręs”, – pasakojo moteris.
Moteris sakė, kad vokietukai kasmet nufotografuoja, kaip sodyba dabar atrodanti. Sako, jog tvarte, matyt, senieji gyventojai yra kažką paslėpę. Mat kaskart atvažiavę svečiai vis prašo leisti įeiti į tvartą…
„Kokie „maladec” žmonės. Jie atvažiuoja, atveža šokolado. Ir prašo, kad čia gyventumėm ir neleistumėm nugriauti namo. Nežinau, iš kur jie atvažiuoja. Jie sakė gyvena kaime, bet tokiam, kaip visa Klaipėda”, – sakė gyventoja.
Geriau būdoje nei mieste…
Moteris į Laistus atsikraustė 1973 metais iš Plungės. Lėbartų tarybinis ūkis čia skyrė butą. „Laistuose pirkau karvę, atvažiavau, man čia patiko. Sugalvojau, kad čia gerai gyventi – šalia didelio miesto. Čia gavom butą, susitvarkėm, nes buvo apleista – kibiai iki palangių augo. Anksčiau nuomą ūkiui mokėjom – po rublį dvidešimt. Aš visą laiką ūky dirbau. Nieko kito per savo gyvenimą nesu dariusi – tik karves melžiau”, – sakė gyventoja.
Dabar vienam name gyvena dvi šeimos, ir kitame – dvi, o sovietmečiu po 4-5 šeimas kiekviename name yra gyvenę. „Laistų kaimas buvo didelis. Iš pradžių daug žmonių gyveno. Dabar visi mieste butus turim, – sakė moters sūnus Rolandas. – Tėvai čia liko gyventi. Į pradinę mokyklą ėjom Rimkuose Vėliau, kas geriau mokėsi, ėjo į šeštą vidurinę mokyklą Simonaitytės gatvėje, kiti – į Dituvą. Į mokyklą eidavom tiesiai per laukus. Ir žiemą per sniegą brisdavom.”
„Vaikai visi į miestus išsikėlė. Mes esam butus mieste gavę, bet, kol negriauna namų, tol gyvenam. Šį namą planuoja Savivaldybė nugriauti. Jis – avarinis. Aš nenorėjau į miestą kraustytis, norėjau čia išsipirkti. Vienas iš senųjų gyventojų nėra gavęs iš Savivaldybės buto – per vėlai dokumentus pristatė. Tai jam sakė: „Gyvenk dar, kol paskutinioji ateis”, – pasakojo moteris.
Miesto dalimi tos kelios Laistų sodybos tapo tik prieš keletą metų. „Nepasijuto, kad mus prie miesto prijungė, – teigė gyventoja. – Čia Žardupės gatvė yra, bet numerio ant namo mums niekaip neprisega. O koks jis čia yra, velnias žino. Atvažiuoja taksistai, greitosios, tai jie pasiklysta – važiuoja į kitą pusę ir skundžiasi.”
Gyventoja sako sodybą šiek tiek aptvarkanti, vėjo apgriautą tvartą suremontavusi. Tačiau didesnį remontą sodyboje moteris bijanti daryti. „Tik pradėsi – ir lieps išsikelti. Man čia gerai, aš išsipirkčiau čia namą, jei tik galėčiau, – sakė moteris. – Mieste aš sublūsčiau. Triukšmas, visam name – šimtas šeimų, išlaužyta viskas, laikraštinės nudraskytos… O čia – šeštą ryto atsikeliu, gaidys gieda, šuo suloja… Čia ramu, tyku. O prie traukinių esam pripratę. Aplink geležinkelį prožektoriai sustatyti – mūsų kiemas šviečia kaip mieste. Atskeliu ryte, visi laukai apšviesti.”
Gyventoja turi ir žemės – 3 hektarus už geležinkelio, už miesto ribų, čia sodina bulves, grūdus. Laiko karvę, kiaulę, vištų, du katinus, du šunis… „Gailiuosi, kad nepasiėmiau žemės šalia namų. Čia eina valymo įrenginių trasa iš miesto į Dumpius. Anksčiau dažnai vamzdžiai trūkdavo – fekalijos fontanais eidavo. Tai pabijojau, kad žemės nesugadintų. O miestas iki čia niekada neateis – niekas neleis ant vamzdžių statyti”, – samprotavo ji.
Apsipirkti moteris sako važiuojanti mašina – vaikai nuvežantys. Tiesa, kartais ir su dviračiu tenka numinti.
Moteriai Savivaldybės skirtame bute Klaipėdoje dabar gyvena jos giminaičiai. „Iš čia gyvenusių aš pati paskutinioji nuėjau buto raktus pasiimti, – pasakojo ji. – Kiti norėjo į miestą. Ant manęs jie šaukė: „Tu mums koją pakiši. O jei nugriaus namą, kur tu dingsi?” O ką aš – tvartus nusiardau, būdą pasistatau, ir gyvenu. Bet pasiėmiau butą. Nors mes nieko neprašom, ir iš mūsų niekas nieko neprašo. Esam iš čia išregistruoti. Esam kaip nelegalūs imigrantai – gyvenam ramiai ir tykiai. Už elektrą susimokam, skolos neturim…”
Įpratę gyventi kaime
Ponia Stefanija su sūnumi Vaciu gyvena nedidelėje medinėje pašiūrėje, kurią vasarine vadina. „Mes čia tik nuomojamės būstą iš savininkės. Ji pati Kaune gyvena. Šiaip aš Šilutės rajone gyvenu, bet dirbu sargu Klaipėdoje, čia pas savo mamą dabar apsistojau. Mano mama čia namą prižiūri, kad niekas langų neišdaužytų”, – pasakojo Vacys.
Jiedu sako gyvenantys vasarinėje, keliuose kambariuose namo viduje gyvena kaimynai.
Stefanija sako gyvulių jau nebeauginanti. „Daržus pasisėjam – kokį burokėlį, morką”, – sakė ji. Moteris Klaipėdoje yra gavusi butą, netgi tas daugiaaukštis namas iš kiemo matosi. „Man nepatinka mieste, aš kaime įpratusi gyventi”, – tikino moteris.
Stefanija jau 34 metus gyvena Laistuose. „Parvažiavom iš Sibiro. Laukuvoje dirbau melžėja, ten fermas panaikino, atvažiavau čia. Dirbau Lėbartų tarybiniame ūkyje. Sovietmečiu šitame name, atsimenu, septynios šeimos gyveno”, – sakė ji.
„Geriau kaime negu mieste. Giminaičiai davė butą – sakė, eik, gyvenk mieste. Ne, sakau, aš geriau kaime. Mano seserys mieste gyvena, galiu į svečius nuvažiuoti, bet nuolat gyventi nenorėčiau. Jei man duotų butą mieste, aš neičiau. Čia gali kokią daržovę pasisodinti, po žemę pasikapstyti. Nuvažiuojam malkų į mišką parsivežti, pagrybauti”, – pasakojo Vacys.
Apsipirkti vyras sako nueinantis pėsčiom per laukus, o grįžtantis taksi, mat nei autobusai, nei mikroautobusai iki čia nevažiuoja. Sako, kad čia saugu gyventi, nors per kiemą dažnai žmonės į sodus už geležinkelio keliauja.
Rima Čeliauskaitė