Per 2005 m. pirmąjį pusmetį Klaipėdos „Jaunimo linija” sulaukė 23195 skambučių. Jaunimas, patyręs prievartą, sudarė 10 procentų. Iš jų fizinį smurtą patyrė 15 proc., emocinį – 10 proc., seksualinę prievartą – 25 proc., 60 proc. skundėsi bendramokslių patyčiomis.
„Kai buvau maža, kartą už kažką tėvai yra trenkę… Tai buvo pagrįsta bausmė, buvau prisidirbusi ir jos nusipelniau. Tikrai man reikėjo duoti… – sakė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos aštuntokė Milda. – Aš tėvų jokiu būdu nesmerkiu: jeigu tai nutiko vieną kartą, kas gi čia baisaus?”
Tačiau paklausta, ar muštų savo vaiką, Milda atsakė: „Ne. Savo vaikų tikrai nemuščiau. Apskritai vaikai turėtų būti drąsesni ir pasisakyti kitiems, jeigu juos skriaudžia tėvai.”
Mildos vienmetė Justė pasakojo vasarą vaikų stovykloje sutikusi dvi sesutes – ketverių ir šešerių metų, kurios jai pasiguodusios, esą patėvis jas muša. „Man jų buvo gaila, norėjau kaip nors pagelbėti, bet ką galiu padaryti?.. Kiek žinau, vaikai gali kreiptis į specialias įstaigas…” – sakė Justė.
Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto studentas Julius, būsimas kūno kultūros ir sporto pedagogas, sakė, jog diržo yra tekę ragauti daugumai jo kartos atstovų.
„Prisidirbdavau ir gaudavau, – sakė devyniolikmetis. – Bet manau, kad šito iš viso nereikia. Mano požiūriu, kūno bausmės traumuoja vaikus. Aš asmeniškai nesijaučiu traumuotas, bet geriau, kad tokių dalykų nebūtų.”
„Pagalbos reikia tėvams”
„Smurto nepatyriau ir esu griežtai nusistatęs prieš jį, – tvirtino 18-metis Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas Justas Plankis. – Tai ne tiek fizinė, kiek moralinė trauma, kuri būtinai atsilieps vėliau.”
Indrė Baublytė, Klaipėdos psichologinės pagalbos telefonu tarnybos „Jaunimo linija” koordinatorė, teigė, kad jos tėvai rykšte neauklėjo. „Tėvai pakelia ranką prieš vaiką tik todėl, kad nežino kitokių būdų su juo susikalbėti”, – mano mergina. Indrė svarstė, kad smurtavimą prieš vaikus lemia ir gajos tradicijos. „Aš pati ne kartą gatvėje mačiau mamą, kuri brutaliai elgėsi su vaiku. Toks „auklėjimas” pas mus įprastas. Tačiau dabar yra ir literatūros, ir specialistų, kurie galėtų padėti tėvams. Su asocialiomis šeimomis yra sunkiau. Manau, kad patys vaikai mokykloje turėtų būti mokomi atsirinkti, kokiais principais jiems vadovautis savarankiškame gyvenime. Svarbiausia – kalbėtis su vaiku, nes jis gali nesuvokti, ką padarė blogai. Visada būtina išsiaiškinti, ką jis pats mano apie savo elgesį.”
„Pažeidžia žmogaus teises”
Klaipėdietė Rasa Maselskytė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė ir Lietuvos liberalaus jaunimo (LLJ) pirmininkė, teigė negalinti ramiai stebėti, kaip gatvėje ar poliklinikoje įtūžusi mama pliekia savo vaiką.” „Ne kartą esu įsikišusi. Sakysite – tai šeimos reikalas? Kai pažeidžiamos žmogaus teisės, įsikišti būtina.”
Pati Rasa beržinės košės yra ragavusi, ir ne kartą. „Iki šios dienos atsimenu visus tuos kartus. Mano įsitikinimu, to nereikėjo daryti.” Merginos žodžiais, ne visi suaugusieji supranta smurto šaknis. „Kai suaugusieji smurtauja prieš vaikus, tai vadinama „auklėjimu”. O kai vaikai, kurie tikriausiai patys šeimoje patyrė smurtą, išlieja agresiją suaugusiesiems, tai jau traktuojama kaip nusikaltimas. Padėkime šiuos abu reiškinius ant svarstyklių ir pasižiūrėkime iš žmogaus teisių taško. Svarstyklės susilygins”, – sakė ji.
„Aš esu geras”
LUKAS: „Šitas – pats blogiausias darželyje, – rodo vietoje nenustygstantį berniuką. – Vieną sykį dainavau, jam nepatiko ir pradėjo mane mušti! Tėveliai tai manęs nebaudė. Šiemet tai tikrai nesu diržo matęs. Dažniausiai į kampą vaikus stato. Suaugę visada randa, dėl ko juos nubausti. Na, išmėtau daiktus, mama sako – „Susitvarkyk”, pradeda pykti, o dar mano mažas brolis išbarsto savo žaislus, kai netyčia užmini, tokie smulkūs, – skauda. Ir bėgioju aš greitai, o tada lempa pas kaimynus juda. Mamytė sakė, kad trukdome žmonėms miegoti. Ant lovos šokinėjame, o ta lova juk gali sulūžti. Aš savo dviaukštę lovą jau turbūt sulaužiau. Nešokinėjau, spyriausi į viršų, ir vienas pagaliukas sulūžo. Mamai dar nesakiau. Bet nereikia pykti ant vaiko dėl to, tik jei mušasi, jau reikia barti. Jei turėčiau vaiką, pasakyčiau – „Taip daryti negalima”. Jis suprastų.”
KRISTĖ: „Ne, ne, ne, nereikia vaikų bausti! Net ir tada, kai blogai elgiasi. Kas yra „blogai”? Aš nežinau. Gal kai esi tvarkingas, tai esi geras. Aš esu tvarkinga, mane dažnai pagiria. Bet nenoriu, kad girtų per dažnai, negalima, nes vaikas išpuiks.”
BEATRIČĖ: „Kai vaikas neklauso – reikia ant jo supykti. Pastatyti į kampą. Arba prie stalo pasodinti, kad gražiai žaistų. Turiu sesę ir broliuką, su mumis daug vargo. Bet mušti vaikų negalima. Jeigu tėvai muša, juos pačius reikia bausti. Kaip? Na, į kampą pastatyti…”
MARIJA: „Jei vaikas nesusitvarko kambario, reikia jam padėti. Tada jis supras, ką negerai padarė. Galima ką nors gero pasakyti. Vaikas bus geresnis, neverks. Man patinka, kai mama sako ką nors švelniai. Kad mane myli. Taip, dažnai taip sako. Ir aš sakau kiekvieną dieną.”
ARNAS: „Aš tai nesuprantu, ką esu blogo padaręs. Gražiai sau žaidžiu su mašinėlėmis… Kartais parduotuvėje ko nors taip užsinoriu, o mama sako, kad nepirks, tada pradedu ožiuotis, tai mamai labai nepatinka, bet ką aš galiu padaryti. Aš esu geras, bausti nėra už ką. Ką auklėtoja liepia darželyje, viską padarau. Jeigu vaiką muša užaugęs žmogus, reikia jį bausti, duoti tam žmogui diržo.”
AUŠRINĖ: „Aš tai padykusi. Lakstom su Ievute, mes draugaujam, nes ji turi visokių daiktelių Barbei, o daug bėgiojantys vaikai išveda suaugusius iš kantrybės. Dar jiems nepatinka, kai vaikai susimuša kieme. Kas nors pasiskundžia savo mamai, tada mamos susiskambina. Tėveliai bara ir kai kieme nueini nuo namų. Močiutė sakė, kad vaikus pavagia, nuveža ir nebeparveža mamoms. Į maišą įgrūda, gali papjauti labai smarkiai tą vaiką, po to jis neberanda kelio namo. Mano mama su tėčiu Airijoje, jie ant manęs dabar negali pykti… Stengiuosi klausyti močiutės, bet ne visada išeina, todėl kartais gaunu diržiuko. Jei sudaužau ką nors, slepiuosi. Geriausia prasikaltusį vaiką į kampą pastatyti, nes kitaip jis nesupras, ką padarė.”
DAINIUS: „Kai šunį įleidžiu į kambarį ir jis bėga per lovą, per senelių galvas šokinėja, visi labai pyksta. Dabar gyvename pas senelius, nes savo butą pardaviau. Nu, tėvai pardavė. Statomės namą. Aš tai neklausau, ginčijuosi, specialiai kartoju, ką mama sako. Bet man norisi. Kartais bėgu slėptis, kur tamsu nubėgu, kad nerastų. Ir neranda, kol šviesos neįjungia. Jei vaikas galės daryti ką nori, niekados neklausys. Užaugs netvarkingas ir blogas. Aš toks būti nenoriu. Todėl kai pavalgau, visada išplaunu savo lėkštę.”
Valerija Lebedeva