Išduosiu paslaptį – vargšai esame ne mes, nevaikščiojantys, bet jūs, sveikieji. Pasižiūrėkite, kiek laiko jūs praleidžiate niurgzdami, kentėdami dėl niekų. Mes sau tokios prabangos neleidžiame, nes žinome, kad gali būti ir blogiau,” – sako VšĮ „Likimo laiptai” vadovas Adolfas Ruškys.
Klaipėdiečio A. Ruškio gyvenimas pasikeitė prieš keturiolika metų. Smagių vasaros maudynių Platelių ežere metu niurktelėjus į vandenį lūžo sprando stuburo slanksteliai. Metai ligoninėse ir staigus posūkis gyvenimo rutinoje. Po ilgų mikčiojimų medikai pripažino, jog jis nevaikščios.
Tačiau jam šią diagnozę pavyko pakeisti – po atkaklių sportavimo metų vyras džiaugiasi tuo, jog trumpus atstumus jis gali įveikti su ramentų, o ne vežimėlio pagalba.
Negalia jam netrukdo keliauti. Vyras net dukart nuosavu automobiliu aplankė Vokietijoje gyvenančią dukrą, ir nieko. Jei sugalvos, nuvažiuos ir dar kartą. Tiesa, jį labai papiktino tai, kad pasieniečiai be eilės neįgaliųjų nepraleidžia – ima kyšį, kaip ir iš kitų lietuvaičių.
Sveikuosius neretai slegia bendravimas su neįgaliais žmonėmis, nes ima kamuoti kaltės, bejėgiškumo jausmas. Susitikęs su A. Ruškiu to nepajusi. Jis toks atviraširdis, linksmo būdo, kad besijuokdamas iš jo juokelių nepajunti kaip pokalbis užsitęsia…
Kas pasikeitė jūsų gyvenime nuo tos lemtingosios dienos? Ar jaučiatės laimingas, kad galite žengti žingsnius, kad ir su ramentais?
Už tai, kad vaikštau, esu labai dėkingas savo gydytojui Vytautui Brikšai.
Kitas iškrėtė kiaulystę – tik neseniai magnetinio rezonanso dėka sužinojau, jog tuoj po nelaimės gydytojas operavo ne tą vietą, kur skilo slanksteliai.
Dėl nelaimės nieko nekaltinu. Sunkiausia buvo, kai netrukus po sveikatos pablogėjimo iširo šeima, teko išsiskirti su dukromis. Šiandien jos jau suaugusios, tačiau puikiai sutariame.
Prie visko galima prisitaikyti, priprasti. Pamažu pasinėriau į VšĮ „Likimo laiptai” veiklą. Puikiai sutarėme su jo vadovu, o prieš dvejus metus, jam išėjus Amžinybėn, užėmiau jo vietą.
Kokia šios organizacijos veikla?
„Likimo laiptai” – Klaipėdos neįgaliuosius vienijanti visuomeninė organizacija. Tačiau mes neapsiribojame vien projektų rašymu, poilsio vakarų, kelionių organizavimu. Viena iš šios organizacijos veiklos sričių – invalidų vežimėlių taisymas. Aptarnaujame Klaipėdos, Kretingos rajonus ir Palangos miestą.
Kad galėtume teikti šią paslaugą, kiekvienais metais dalyvaujame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamame konkurse. Jau kelinti metai vis pasiseka laimėti lėšų šiai labai mūsų žmonėms reikalingai paslaugai teikti.
Taisyti neįgaliųjų vežimėlius vis dar spėju vienas, nors labai svajoju apie padėjėją. Kita vertus, džiaugiuosi, jog turiu šį užsiėmimą – neturiu kada liūdėti, tai padeda nuolat pažinti naujus neįgaliuosius.
Kai neįgaliajam sugenda vežimėlis, jis tiesiog man paskambina. Vykstu į vietą pasiėmęs būtiniausių detalių, jei nepasiseka pataisyti iš karto, vežuosi vežimą į dirbtuves, o remontui užtrukus stengiuosi žmogui surasti kitą vežimėlį.
Ar sunku rasti detalių? Ar galite padėti visiems, kurie prašo pagalbos?
Rasti detalių nėra sunku, nes mes, neįgalieji, išradingi ir taupūs. Žmonės atiduoda detalėms senus vežimėlius, kartais jų paaukoja labdaros organizacijos. Neseniai prireikė nestandartinio dydžio vežimėlio ratų, tad važiavau į žemės ūkio technikos parduotuvę – tiko grėbiamosios ratukai.
Svarbiausia, jog neįgaliesiems už šias paslaugas mokėti nereikia – išlaidas apmoka ministerija. Tačiau lėšų nėra per daug, kone kasmet metų gale pinigų pritrūksta, tad tenka prašyti papildomai.
Aš nemoku atsakyti prašančiam žmogui – žinau, kaip jis jaučiasi, jei netenka vienintelės savo „transporto priemonės”, tad važiuoju ir taisau, kad ir savo lėšomis.
Kaip praleidžiate laisvalaikį?
Negaliu ramiai sėdėti, noriu veikti ką nors naudingo žmonėms. Namie nepraleidžiu nė vienos dienos, vis kažkur važiuoju ir man tai smagus užsiėmimas. Galiu sau tai leisti, nes gyvenu vienas.
Ir laisvalaikį leidžiu tik su savo likimo draugais. Mes geriausiai vieni kitus suprantame, geriau jaučiamės nei su sveikais žmonėmis. Gal todėl, kad problemos tos pačios?
Dažnas neįgalusis pasakoja, jog sveikata ir negalia – tai riba, ties kuria atsisijoja draugai. Dažniausiai vieni tampa tiesiog pažįstamais, kiti net sveikintis nebenori, o tikrų draugų lieka labai mažai.
Žinote, kuo skiriasi sveikas ir neįgalus žmogus? Sveikam labiau rūpi materialinė gerovė, o mes džiaugiamės šia diena, bendravimu.
Prabundu rytą ir juo džiaugiuosi. Žinau, kad tai, kas buvo blogiausio mano gyvenime, jau įvyko. Dabar laukiu tik gerų pasikeitimų…
Ar visur įmanoma patekti, kai tavo „kojos” – vežimo ratai?
Kaip bebūtų keista, šioje srityje Klaipėda vis dar atsilieka. Tad mums, vietiniams, būna gėda, kai į svečius atvažiuoja kitų miestų neįgalieji. Pas mus vis dar daug barjerų, kurie neleidžia pasijusti visaverčiais visuomenės nariais.
Jau kelinti metai Lietuvoje veikia būsto pritaikymo neįgaliesiems programa. Tačiau Klaipėdoje per šiuos metus nebuvo sutvarkytas nė vienas negalios žmogaus būstas.
Ar jūs matėte uostamiestyje nors vieną spec. liftą prie daugiabučio namo ar nuolydį? Juos pasiūloma įsirengti savomis lėšomis, tačiau neįgalusis neturi dešimties ar daugiau tūkstančių litų.
Kai neįgalieji nori kur nors išvažiuoti, susiduria su nelengva problema – kas padės nunešti žmones, gyvenančius pirmame ar antrame aukšte. Jie tiesiog įkalinti savo namuose.
Artėja metų pabaigos susitikimas su meru. Bijau, kad vėl išgirsime tai, ką ir praėjusiais metais, – jog problemos nėra. Deja, nei praėjusiais metais, nei šiais 50 tūkst. litų miesto biudžete neatsirado. Jei šią sumą skirtų Savivaldybė, tiek pat pinigų gautume ir iš programos.
Žaneta Skersytė