Dabartinės valdančiosios koalicijos inicijuota mokesčių reforma – tarsi absurdo tragedija, kurios tragiškieji personažai – visos Lietuvos žmonės.
Jiems, neva glostomiems mažinamais mokesčiais, telieka bejėgiškai stebėti, kaip valdžioje esantys žmonės žaidžia su ja ir nesirūpina ne tik tais, kurie juos išrinko, bet ir savo pačių ateitimi.
Paradoksas, bet mokesčių reformos naudą pirmieji pajus ne šalies visuomenė, o valdininkai, kurių netrukus gerokai padaugės. Sprendimas sukurti dar apie 500 naujų etatų oficialiai motyvuojamas padidėjusiu įvairių valstybės institucijų darbo krūviu, Europos Sąjungos reikalavimais ir būtinybe tinkamai administruoti finansinės paramos pinigus.
Regis, ES tapo patogiu argumentu, padedančiu užmaskuoti valdžios polinkį didinti biurokratų armiją.
Tuo metu, kai mažinami mokesčiai gyventojams, didinamos biudžeto išlaidos. O valstybės biudžeto lėšų naujiems biurokratams suma turėtų būti įspūdinga. Iš kokių pinigų?
Krizės ištiktos valdančiosios koalicijos susitarimų (net trijų!) dėl vieno mokesčio nepavadinsi kitaip nei pasityčiojimu iš demokratinės politikos. Kaip kitaip įvertinti sprendimą mokesčius rinkti ne nuo įmonių apyvartos, o nuo pelno – priešingai nei Seimui jau pateiktame koalicijos projekte?
Premjeras kalba taip, tarsi tokios nuomonės visi visada vieningai laikėsi, nors visi prisimena, kad pats Algirdas Mykolas Brazauskas nuo pradžių buvo už pelno mokestį, po to – už apyvartos, o dabar – jau vėl už pelno.
Juokingiausia tai, kad prieštaraudamas mokesčiui nuo apyvartos, du kartus patvirtintam Koalicijos taryboje, atsistatydino finansų ministras. O po to viskas įvyko taip, kaip eksministras ir siekė.
Partijų programose prieš rinkimus nebuvo žadėta didinti ar įvedinėti naujus mokesčius. Priešingai, buvo žadama mažinti jau esamus mokesčius. Dabar „laikinaisiais verslo”, „solidarumo” mokesčiais siekiama lopyti biudžeto skyles, kurias daro pati valdžia.
Tad kaip rinkėjams pasitikėti valdžia, kuri žada viena, o daro visiškai kita?
Taip, mokesčių gyventojams mažinimas – teigiamas dalykas. Tačiau realiai mes to galime ir nepajusti. Mat valdžia, dėdama Lietuvos gerovės namo stogą, tuo pat metu griauna jo sienas.
Pristatydama visuomenei mokesčių pakeitimus, Vyriausybė pareiškė, kad jie skirti mokesčių naštai mažinti. Tačiau Seimui pateikti įstatymų projektai tėra skirti neesminiam mokesčių naštos perskirstymui ir (kaip pažymima ir jų aiškinamuosiuose raštuose) valdžios sektoriaus įsipareigojimams vykdyti, o ne mokesčių naštai mažinti.
Jeigu norime maksimaliai sparčios ūkio plėtros, pritraukti investicijų, tai ir mokesčių srityje turėtume atrodyti ne blogiau nei mūsų kaimynai, su kuriais konkuruojame dėl šiuo metu vykstančio gamybos perkėlimo iš išsivysčiusių šalių.
Tuo tarpu valdžia viską daro atvirkščiai.
Tarkime, estai gyventojų pajamų mokestį jau numatė mažinti iki 20 procentų. Daugelyje valstybių, taikančių progresinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, net didžiausias tarifas vos viršija 20 procentų.
Jei faktinis pelno mokestis Lietuvoje tampa 19 proc., mūsų padėtis Latvijos ir Estijos atžvilgiu smarkiai pablogėja. Kam tada šiuolaikinių technologijų bendrovėms eiti į Lietuvą, jei šalia yra Latvija, kurioje pelno mokestis 4 procentais mažesnis?
„Laikinųjų” (sakoma, kad nėra nieko pastovesnio nei laikinumas) mokesčių krovimas verslui automatiškai reiškia prekių ir paslaugų kainų augimą. Pridėkite prie to dar nuolat brangstančius degalus, Lietuvos laukiantį euro įvedimą ir gerai pagalvokite, ar atsvers padidėjusias išlaidas sumažintas gyventojų pajamų mokestis.
Juk pagal naujuosius įstatymus, mokesčių našta gyventojams sumažėtų (6 proc.) tik daugiau nei po metų, t.y. nuo 2006 m. liepos 1 d. Tuo tarpu iki šių metų liepos 1 d. galiojančio kelių mokesčio analogas – laikinasis verslo mokestis – įsigaliotų jau nuo 2006 m. pradžios.
Galima neabejoti, kad didinami verslo mokesčiai skatins šešėlinę ekonomiką. Kam rodyti didelį pelną dokumentuose ir mokėti valstybei nemažą procentą, jei galima pasiimti pelną grynaisiais lagaminėlyje ir apie tai neužsiminti net kaimynui?
Taigi didinamas pelno mokestis neduos papildomų pajamų į biudžetą, nes verslas stengsis turėti daugiau sąnaudų siekdamas sumažinti oficialų pelną, nuo kurio mokami mokesčiai.
Jau dabar gana didelė dalis verslininkų, neturėdami kitos išeities, per daug nesijaudindami vengia mokėti mokesčius.
Niekam ne paslaptis, kokia yra dalis atlyginimų vokeliuose, kaip pridėtinės vertės mokestis slepiamas atsiskaitant be sąskaitos-faktūros ir kitais būdais.
Oficialiai teigiama, kad mažinant gyventojų pajamų mokestį vienas siekių yra dalį atlyginimų ištraukti iš šešėlio. Tokio rezultato būtų galima tikėtis, jeigu gyventojų pajamų mokestis iškart mažėtų ženkliai. Dabar gi sunku tikėtis, kad tie, kurie slepia mokesčius, staiga ims juos mokėti.
Tokiu būdu skelbiamas socialinis teisingumas ir socialinis solidarumas pavirs dar didesne socialine nelygybe, kuri Lietuvoje jau ir taip yra milžiniška. Didės atotrūkis tarp legaliai dirbančio verslo, ant kurio pečių gula papildomi mokesčiai, ir šešėlinio verslo, kurio mūsų valstybė nepajėgia pažaboti.
Aišku, bepigu kritikuoti nesiūlant problemų sprendimo. Tačiau alternatyvų dabartinei mokesčių politikai yra.
Pirmiausia reikėtų, kad nesiblaškant būtų pagaliau nustatyta mokesčių politika – vieša ir aiški. Tarkime, valdžia galėtų įsipareigoti Lietuvos piliečiams per penkerius metus sumažinti svarbiausius mokesčius ir neįvedinėti nė vieno naujo.
Tam būtina ieškoti alternatyvių biudžeto pajamų šaltinių. Mažinti valstybės valdymo išlaidas, o ne priiminėti šimtus naujų valdininkų – „laisvo oro direktorių”.
Reikia ieškoti būdų, kaip pažaboti kontrabandą ir šešėlinį verslą. Ekspertų skaičiavimais, nelegaliai Lietuvoje cirkuliuoja apie 10 milijardų litų. Ypač didelė rykštė – nevaldoma kontrabanda, nuo kurios ne tik nesumokami mokesčiai į biudžetą, bet ir žlugdomas legalus mokesčius mokantis verslas. Tuo tarpu ženklesnis mokesčių mažinimas skatintų naujų darbo vietų kūrimą ir esamų darbo vietų legalizavimą. Tai išplėstų apmokestinamą bazę ir automatiškai padidintų valstybės biudžeto pajamas.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad mokesčių reformos reikia. Tačiau ja turime siekti Lietuvos konkurencingumo, gyventojų pajamų didėjimo, skaidrios ir legalios ekonominės veiklos. Tad būtina mažinti gyventojų pajamų mokestį, bet kitų mokesčių neįvesti.
Eligijus Masiulis