Rytoj minėsime Boso dieną. Šia proga „Alytaus naujienų” korespondentė Aušra Žvinakevičiūtė įsiprašė į svečius pas kelių miesto įmonių, įstaigų vadovus – pasižvalgyti po jų darbo kabinetus, užduoti keletą klausimų.
AB banko „NORD/LB Lietuva” Alytaus klientų aptarnavimo skyriaus vadovą Aloyzą Jaciunską visada užlieja šilta banga savo kabinete pažvelgus į specialiai įvairioms gražmenoms, apdovanojimams, mieloms smulkmenoms skirtą sieninę nišą, kurioje vis didėja suvenyrinių arkliukų kolekcija. Ne tik bendradarbiai, bet ir daug alytiškių žino pono Aloyzo žirgų aistrą.
– Esu didelis žirgų mylėtojas. Mano kumelės – grynaveislės anglų jojamosios – vardas Lavina. Laikau ją kaime pas draugą. Dabar Lavina turi kumeliuką, jam suėjo 2 mėnesiai. Rinksim vardą, bus krikštynos. Turim du šunis, juos mūsų šeima labai myli. Tai grynaveislė aviganė Dema ir kolių veislės Džimas.
– Kaip manot, koks yra geras vadovas?
– Sugebantis tinkamai vadovauti kolektyvui, jį tinkamai uždegti spręsti darbo klausimus, sudaryti gerą mikroklimatą, kad žmonės norėtų eiti dirbti į tokį kolektyvą, būtų patenkinti, darbas jiems netaptų našta. Tai didele dalimi priklauso nuo vadovo.
– Kaip elgiatės, kai darbuotojas prašosi išleidžiamas darbo metu su asmeniniais reikalais?
– Žmonės tuo paprastai nepiktnaudžiauja. Bet jeigu prašo, o už juos yra kas dirba, žinome, kad bankinės veiklos procesas nenukentės, stengiuosi tokį prašymą patenkinti.
– Kaip į Jus paprastai kreipiasi darbuotojai?
– Dažnai „valdytojau”, bet man maloniausia, kai kreipiasi vardu. Ir pats stengiuosi į darbuotojus kreiptis vardu – tai sukuria šiltą atmosferą.
– Kaip darbuotojai skatinami už gerus rezultatus?
– Įvairiai. Banko mastu renkami šauniausi mėnesio darbuotojai. Geriausieji gauna dovanėlių. Būna ir kitokių nominacijų, atsižvelgiant į banke organizuojamas akcijas, renginius. Geriausi darbuotojai pristatomi ketvirtiniuose pasitarimuose. Skatinimas vyksta įvairiais etapais. Visuose kolektyvuose, kur tik dirbau, rasdavau kaip paskatinti darbuotojus – materialiai ar morališkai – atsikratyti vieno žalingiausių įpročių – rūkymo. Džiugu, kad dažnai pavykdavo.
– Jūsų mėgstama sentencija?
– Norėčiau pacituoti savo buvusio kolegos Vilhelmo Grigo, išleidusio knygelę „Seno bankininko išpažintis”, žodžius: „Svarbiausia yra tai, kad monetų skambesys, nors ir labai malonus ausiai, neužgožtų meilės Tėvynei ir jos žmonėms jausmo, pareigos savo tėvams jausmo ir noro būti sąmoningu savo šalies piliečiu”.
Alytaus jaunimo centro direktorės Reginos Vilkelienės kabinete nėra daug įvairiausių mielų mažmožių: ji mėgsta tvarką tiek darbe, tiek namie ir stengiasi neapsikrauti nereikalingais daiktais. Tiesa, po paskutinio Jaunimo centro vykdomo projekto partnerių dalykinio susitikimo čia jaukiai įsitaisė ryškiai mėlynas pliušinis meškiukas su Europos Sąjungos simbolika. Visiškai nedaug vietos ant darbo stalo užima bendradarbių Boso dienos proga dovanotas įdomus suvenyras – ruletė, kurią pasukus rodyklė sustoja ties įvairiomis padalomis, sufleruojančiomis vadovei sprendimą: „taip”, „ne”, „galbūt”, „pasimelsk”, „pasitark su mama”, „atleisk iš darbo” ir t.t. Žinoma, ponia Regina tokiais „patarimais” savo darbe nesivadovauja. Pasak direktorės, ją centro darbuotojai Boso dieną sveikina kasmet.
– Dovanoja įvairių suvenyrų, pavyzdžiui, gražių pastatomų rašiklių. Tačiau rašau tik rašaliniu parkeriu. Turiu savo numylėtą, jis visas sutrūkinėjęs, bet labai mielas, tad vis tiek juo rašau, nors visi pirštai būna mėlyni. Bendradarbiai padovanojo naują – lygiai tokį patį, tačiau rankinėje nešiojuosi senąjį.
Per gimtadienius kolegos visada dovanoja malonių staigmenų. Ko tik nėra buvę mano kabinete tokia proga! Vietoj mano kėdės stovėjo didžiulė gėlių pilna vaza; man paaiškinta: nėra kėdės, vadinasi, šiandien aš nedirbu. Kabineto durys buvo apklijuotos sveikinimais, stovėjo baseinas su vandeniu, į kurį primerkta degančių žvakučių, padarytas pėdučių takas per alyvų šakelėmis nuklotas grindis. Kasmet gegužės mėnesį, gimimo dieną, manęs laukia žavios bendradarbių staigmenos.
– Koks, Jūsų manymu, yra geras bosas?
– Manau, geras tas bosas, kurio vadovaujama įstaiga sėkmingai dirba, suplanuoti darbai nesugriūva vadovui išvykus. Jeigu darbuotojai vadovą supranta ir palaiko, vadinasi, toje įstaigoje viskas gerai.
– Ar darbuotojai jums kartais iškrečia linksmų pokštų?
– Pati rengiu bendradarbiams pokštus Balandžio 1-ąją. Patinka, kai ir man padaro pokštą. Tačiau dvigubai didesnis malonumas dovanoti staigmenas kitiems. Tradiciškai du kartus per metus visas Jaunimo centro kolektyvas išvažiuojame į išvykas. Jas organizuoju aš, nes noriu žmones nudžiuginti, parodyti jiems ką nors naujo. Neseniai buvome Marcinkonyse, prie Ūlos akies, vaikščiojom po pelkes, vakarieniavome apsistoję prie Merkio. Šios tradicijos jau taip įsitvirtino, kad visi tų išvykų laukia.
– Ar baudžiate pavaldinius už nedidelį pavėlavimą?
– Pasinaudoju juoduoju humoru, ir tiek. Manau, tai efektingiau negu barti. Pavyzdžiui, vėluojančio paklausiu, ar mūsų laikrodžiai skirtingai rodo.
– Ar įstaigos reikalus aptariate šeimoje?
– Galima sakyti, ne. Namiškių stengiuosi neapkrauti nereikalinga informacija. Nenoriu, kad mano bėdomis sirgtų kiti. Esu savarankiška. Su sūnumi dažnai aptariu centre vykstančius renginius. Jis ketverius metus dalyvavo Jaunimo taryboje, be to, man svarbi jo, kaip jauno žmogaus, nuomonė. Su sūnumi pasikalbame apie technologijų naujoves, kai svarstau, ką naujesnio, geresnio būtų galima nupirkti centrui už lėšas, gaunamas dalyvaujant įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
– Kaip palaikote fizinę formą?
– Labai norėčiau lankyti mūsų centre vykstančius suaugusiųjų šokių kursus, bet beveik kiekvieną vakarą iš darbo išeinu pusę aštuonių ar pusę devynių, tikrai neturiu tam laiko. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, jį skirčiau anglų kalbai mokytis. Visas mano sportavimas – pasivaikščiojimai su vokiečių aviganiu Tobiu. O kai būnu labai pavargusi, namiškiams sakau, kad šuns nesivesiu – noriu pasivaikščioti viena.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga, palikusi didelį įspūdį?
– Didžiulį įspūdį paliko norvegų rašytojos trilogija „Dinos knyga”. Draugė pasiūlė tos pačios rašytojos knygą „Septintas susitikimas”, griebiau ją tikėdamasi ko nors panašaus, bet šiek tiek nusivyliau. Šiemet centre vedu retorikos kursus, tad vasarą turėjau atnaujinti savo žinias, daug dirbau rinkdamasi medžiagą paskaitoms. Mano kabinete visada yra tokios parankinės knygos kaip „Tobula kalba”, „Kūno kalba”, Armino Lydekos „Protokolo pagrindai”. Darbe visada turiu ir gerų minčių knygelių.
UAB „Omnitel” Alytaus regiono atstovybės vadovas Elmaras Milinavičius savo kabinete ir savo jaukioje, patogioje vadovo kėdėje retas svečias – darbo reikalus dažniausiai tvarko už šios oficialios darbo vietos zonos. O darbo tempas neretai nepaprastai greitas. Tik kartais, sugavęs medinio Rūpintojėlio, rymančio kabinete, žvilgsnį, jį supranta savaip – reikia trumpam sustoti, atsipūsti, pamąstyti. Šalia šio ramiai pabūti ir apmąstyti kviečiančio suvenyro – firmos „Doleta” dovanotas iš medžio išdrožtas mobilusis telefonas. Čia pat vienas mieliausių suvenyrų – 1988 metų pirmosios tautinės olimpiados komiteto medalis už dalyvavimą maratone. Ir amuletas, prie kurio ponas Elmaras dar tik pratinasi, – draugų dovanotas pakabutis – grizlio dantis. Šio plėšrūno dantys patys kiečiausi, tad suprantama draugų mintis: talismanas tikrai pravers, nes Elmaras dirba rinkoje, kur būtina turėti kietus dantis.
– Koks bosas yra geras, koks – blogas?
– Manau, geras toks, kai nors jo nėra darbe bent savaitę, darbas vyksta normaliai, jo tempai nesikeičia. Blogas – nesuprantantis, kad žmonės, tiesiogiai dirbantys tam tikrą darbą, jį atlieka geriau už bosą, o jo užduotis – sudaryti jiems sąlygas. Čia vadovo savybes minėjau žvelgdamas iš įmonės pozicijų.
Pavaldiniams geras tas bosas, kuris suteikia geriausias sąlygas jų saviraiškai, rūpinasi geromis darbuotojų darbo sąlygomis, galimybėmis didinti jų atlyginimus.
– Kaip skatinate gerus darbuotojus?
– Manau, labai svarbu laiku ir viešai pagirti už gerą darbą. Kai darbuotojas tokių pagyrimų nusipelno dažnai, pereinama prie materialinio skatinimo. Darbuotojai žino, kad už gerai atliekamą darbą per tam tikrą laikotarpį jų laukia premijos, taip pat įvairūs suvenyrai.
– Vadovas, kaip ir bet kuris darbuotojas, po firmos vakarėlio kitą rytą kartais jaučiasi nekaip… Koks jums geriausias vaistas nuo pagirių sindromo?
– Bendrauti su žmonėmis – tuomet organizmas prisiverčia greičiau išsivalyti. Žinoma, reikia gerai atsirinkti, su kuo tokiom akimirkomis bendrauti.
– Maloniausias pavaldinio komplimentas?
– Keletą kartų iš darbuotojų esu girdėjęs, kad taip juos privedžiau iki sprendimo, jog šis jiems atrodė kaip jų pačių. Manau, svarbiau darbuotojams ne nurodyti greičiausią sprendimo būdą, kurį pats žinai, bet leisti jį patiems atrasti – tuomet darbą padarys gal ir lėčiau, bet tikrai geriau.
– Kas padeda išlaikyti gerą fizinę formą?
– Mėgstamiausios sporto šakos: žiemą – krepšinis, vasarą – tenisas ir bėgiojimas. Malonumų pirmojoje vietoje – žvejyba. Buvau pasiėmęs 10 dienų vasaros atostogų, tai septynias prasėdėjau valtyje žvejodamas. Gyvenau Lietuvos kaime. Grybauti mėgstu mažiau, tuomet, kai grybų yra daug, ir su draugu, žinančiu geras vietas.
UAB „Alytaus statyba” direktorius Julius Žukas buvo pats paslaptingiausias iš kalbintų vadovų. Į daugelį klausimų jis vylingai atitardavo – „nesakysiu”… Užtat leido į valias pasižvalgyti po jo kabinetą. Viena šio siena nukabinėta daugybe padėkų vadovaujamai įmonei. Pasak pono Juliaus, svarbiausias sėkmę nešantis jo amuletas – mobilusis telefonas. Ant jo darbo stalo užtikome ir… kiškio uodegėlę – aistringo medžiotojo trofėjų. Pagarbiai čia guli ir Romualdo Sakalausko knyga „Statybininko atsiminimai” (rusų kalba). Po vieno dokumento lapu buvo kukliai pasislėpusi keraminė kiaulė taupyklė. Kiekvienas, norintis „Alytaus statybos” direktoriaus kabinete parūkyti, į ją turi įmesti „išpirką” – litą. Daugiausia čia nugulė gamybos direktoriaus Alvydo litų…
-Ar minkšta vadovo kėdė – visomis prasmėmis?
– Nelabai. Tačiau patogi.
– Kaip Jus pavaldiniai sveikina gimtadienio, Boso dienos progomis?
– Negi sakysiu, kad dovanas neša? Nesakysiu. Pernai netikėtai pasveikino Boso dieną, pats tokio dalyko nebuvau girdėjęs. Įsiveržė į akabinetą su gėlėmis – tai kur dėsies.
– Gal girdėjote, kad kolektyve turite kokią nors pravardę?
– Mano priežodis yra „greit!” (t.y. greitai, staigiai padaryti – A.Ž.). Tai gal ir pravardė Greit?
– Kaip skatinate pavaldinius ir kaip baudžiate?
– Na, bet ir klausimai jūsų… Kiekvienam malonu ir padėką, ir materialinį paskatinimą gauti, nes šiandien visi pinigus skaičiuoja. Kaip baudžiam? Pasibaram, ir viskas. Į stalą kumščių nedaužau. Balso toną kai kada pakeliu, bet dabar jau tingiu. Anksčiau dažniau garsiai pasibardavau.
– Ar dažnai savo sekretorei įteikiate gėlių?
– Ne. Gaila, bet tik vieną kartą įteikiau. Gal gimtadienis buvo?.. Dar neseniai dirba.
– Ar daug žmonių esate atleidęs?
– Ojėzau, sunku suskaičiuot… Bet iš karto tai mes jų neatleidžiam.
Dainavos vidurinės mokyklos direktorius Petras Moroza.
– Kaip manot, kokie svarbiausi gero ir blogo vadovo bruožai?
– Geras – neskirstantis darbuotojų į jam palankius ir nepalankius, nekerštaujantis dėl pasakytos kritikos, reiklus, principingas, nuoširdus. Blogas, sakyčiau, – nepastebintis kitų žmonių, o tik save, savo pavaldiniuose matantis daugiau blogo nei gero.
– Ar mokykloje turite kokią nors pravardę?
– Nesu girdėjęs. Nuo savo mokyklinių laikų turėjau pravardę Šaltis arba Šalčiukas – taip skamba mano pavardė išvertus iš rusų į lietuvių kalbą.
– Ar darbuotojai žino Jūsų silpnybes ir moka jomis pasinaudoti?
– Viena silpnybė – labai greitai užsiplieskiu. Darbuotojai žino, kad tuo metu geriau patylėti, nes man tai labai greitai praeis, ilgai pykti nemoku.
– Kokių turite pomėgių?
– Patinka įvairios sporto šakos. Sportuoju nuo mažumės. Jaunystėje esu lankęs futbolo treniruotes pas trenerį Antaną Bytautą, laimėjęs miesto pedagogų baudų metimo į krepšį varžybas. Patinka stalo tenisas, šaškės.
– Girdite iš pavaldinių komplimentų?
– Girdžiu, kai surengiu kokią nors šventę. Mūsų mokyklos mokytojams organizuoju dalykinę kelionę į Prahą, taip kartu paminėsime ir mūsų mokyklos 35-metį (pats nevažiuosiu). Tai sužinoję, mokytojai man pasakė komplimentų.
– Ar Jums pasitaiko pramiegoti darbo dienos pradžią?
– Gyvenime nesu pramiegojęs. Būčiau nieko prieš, kad pamokos prasidėtų nuo 6 valandos, – man nusibosta to ryto laukti. Nesu praleidęs nė vienos „Labo ryto” laidos. Į darbą atvažiuoju 7 valandą, bet, ne paslaptis, iš darbo išeinu kiek anksčiau.
– Kaip baudžiate pavaldinius už prasižengimus?
– Ko nemėgstu – tai bausti. Jeigu mokytojas neateina į pamokas, rašau ne papeikimą, o įsakymą, kad už tą dieną neišmokėtų atlyginimo. Žinoma, kaltininkas parašo labai gražų pasiaiškinimą, su žmogumi pasikalbu apie neatvykimo priežastis.
– Duodate mokytojoms pastabų, pavyzdžiui, dėl per trumpų sijonų?
– Neturiu teisės nurodinėti, kaip moterims rengtis. Be to, sulaukiau tokio amžiaus, kad man trumpas sijonas netrukdo…
– Be sporto, turite ir kitokių pomėgių?
– Moku groti akordeonu, armonika. Gal kartais manęs ir nereikėtų į balių kviesti, bet kviečia – kad pagročiau. Jaunystėje pas mokytoją Juozą Smilinską grojau pučiamųjų orkestre.
– Jūsų firminis posakis.
– Kai kolegos nesusitvarko kabinetų, sakau, kad ir didžiausioje netvarkoje turi būti minimali tvarka.
Porolono gamyklos „Vita Baltic International” gene-ralinis direktorius Vladislavas Gunevičius:
– Kaip Jus kolektyvas sveikina sulaukusį Boso dienos, gimtadienio?
– Boso dieną dar nesveikino, gal šiemet pasveikins. Mūsų įmonės gimtadienis yra gegužės 4 dieną, o ir manasis labai arti, tad darbuotojai suderina tas dvi datas. Paprastai būna įmonės vakarėlis, ir man taip pat kokį nors netikėtumą padovanoja.
– Kokią buvo surengę didžiausią staigmeną?
– Šventėm įmonės penkerių metų jubiliejų, kaip tik buvo ir mano gimtadienis. Tada jaučiausi nelabai jaukiai, nes kolektyvas man nusamdė striptizo šokėją. Ši mane nurengė iki apatinių – prieš visą auditoriją, svečius… Na, bet tai suorganizavo mano kolektyvas.
– Kaip į Jus kreipiasi pavaldiniai?
– Direktoriau, šefe. Bosas – tai jau pravardė. Dar turiu pravardę Generolas.
– Koks, Jūsų nuomone, yra geras, o koks – blogas vadovas?
– Priklauso, kaip pažiūrėsi. Visada sakau, kad geras žmogus – ne profesija. O kadangi bosas vis dėlto yra profesija, taigi negali būti per daug geras – tuomet nukentės verslo reikalai. Vadovas turi būti labai reiklus, labai objektyvus, nes žmonės jaučia: jeigu ambicijos užvaldo sveiką protą – būsi atstumtas. Turbūt galima sakyti, kad gerų bosų nėra. Nebent finansiškai: geras tas, kuris įmonę valdo taip, kad jos veiklos rezultatai yra geri. Bet iš žmogiškosios pusės – ne visada.
– Kokį mieliausią komplimentą esate girdėjęs iš pavaldinių?
– Malonu iš darbuotojų išgirsti, kad suteikiau jiems galimybių tobulėti profesinėje veikloje. Ankstesnis vadovas jiems buvo pasakęs, jog jie nieko verti, nieko nesugeba. Vienas žmogus man asmeniškai sakė besidžiaugiąs, kad aš juo patikėjau.
– Ar minkšta Jums boso kėdė – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis?
– Taip. Aš ja labai patenkintas, nors šios pareigos kainuoja daug darbo, laiko, nervų, sveikatos.
– Ji tikros odos?
– Mano sekretorė mane neseniai palepino – seną kėdę pakeitė nauja. Ši labai graži, šviesios odos ir labai patogi. Sekretorė prižadėjo, kad prie mano stalo tokių pat kėdžių atsiras ir pavaldiniams.
– Iš kur gauti tokių rūpestingų sekretorių?
– Reikia išsiauginti.
– Ar kai kuriuos įmonės reikalus aptariate šeimoje?
– Taip. Žmona apie įmonės reikalus žino daug, gal net ir per daug. Mano charakteris toks, kad garą nuleidžiu namie. O tas garo nuleidimas – gerai su kuo nors pasišnekėti. Žmonos neprašau pareikšti nuomonės, nors, žinoma, ji ją pasako. Man svarbu namuose būti išklausytam.
– Ar barate darbuotojus už 5 minučių pavėlavimą?
– Taip. Tačiau reikia atsižvelgti į aplinkybes: jeigu žmogus daug darbo atlieka jau ne darbo metu arba jo yra tokia pareigybė, kad išvakarėse vakarieniavo su klientu, tai kokie gali būti priekaištai dėl 5 minučių? Jei darbuotojas dirba grynai biuro darbą ir matau, kad jis nuolat leidžia sau vėluoti į darbą ir anksčiau išeiti, tada jau būnu piktas.
– Ar labai griežtai vertinate įmonės administracijos darbuotojų aprangą?
– Buvę atvejų, kai moterims daviau pastabų dėl pernelyg atviro kūno demonstravimo. Manau, darbas nėra vieta kūno grožybėms rodyti. Iš darbuotojų, aptarnaujančių klientus, reikalauju griežtesnio, dalykinio stiliaus aprangos – dėvėti švarką, kostiumą. Penktadieniais, jeigu nėra svarbių susitikimų, į darbą aš pats einu džinsuotas.
– Turite šunį, vardu Bosas. Kokia šio vardo istorija?
– Paprasta. Turėjom jauną vilkšunį, nugaišo sulaukęs trijų mėnesių – buvo skrandžio apsigimimas. Vieno bendradarbio paprašiau surasti kitą tokį patį augintinį, būtent – vokiečių aviganį. Šuniuką iš veislyno atvežė jau turintį vardą Bosas. Žmona man visada primena: „Tu darbe esi bosas, o mes namie turim kitą Bosą”.