Panevėžiečiams kariams Kosove neteko panaudoti ginklo, tačiau tenykštė taika – tik sąlyginė: jos palaikymo pajėgoms pasitraukus, provincijoje kaipmat kiltų naujas karas
Konfliktas bet kada gali atsinaujinti
—————————————-
Nors iš Balkanų jau seniai nebegirdėti apie kruvinus etninius konfliktus, pasaulio bendrijos pastangomis šiame regione pasiekta taika tebėra labai trapi.
Taip PB tvirtino tik ką iš Kosovo provincijos namo sugrįžę Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai seržantas Virginijus Bajarkevičius ir eilinis Dainius Jutelis. Kosove šie savanoriai kartu su dar 16 panevėžiečių karių pusę metų tarnavo taikos palaikymo misijoje.
„Taikdariai Kosove vis dar būtini – jiems pasitraukus tarp serbų ir musulmonų albanų kaipmat įsipliekstų naujas karas”, – teigė 36 metų seržantas V.Bajarkevičius ir 27 metų eilinis D.Jutelis.
Pasak karių, tarp abiejų regiono etninių grupių tebetvyro didžiulė įtampa, bet kada galinti virsti ginkluotu susirėmimu. Dėl nemažėjančios tarpusavio priešpriešos serbai ir albanai stengiasi apsigyventi atskirose vietovėse.
„Netoliese mūsų į miestelį susikraustė vieni serbai. Juos ukrainiečiai dieną naktį saugo nuo albanų. Serbai prašo apsaugos, nes baiminasi jiems už išžudytus artimuosius negalinčių atleisti musulmonų keršto”, – pasakojo iš Kosovo parskridę apskrities savanorių rinktinės kariai.
Labiausiai iškankino namų ilgesys
—————————————
Ar tokiai pat taikos palaikymo operacijai ryžtųsi antrą kartą? Abu PB pašnekovai nedvejodami atsakė teigiamai.
Anot jų, taikdariška misija pirmiausia naudinga profesiškai tobulėti, grūdina dvasią. Kitas dalykas, ten kariai uždirba daugiau nei tarnyboje namuose.
„Viskas yra niekai, palyginti su namiškių, Lietuvos ilgesiu: su tuo grumtis misijoje sunkiausia”, – tvirtino seržantas V.Bajarkevičius ir eilinis D.Jutelis, paklausti apie didžiausius tarnybos Kosove išbandymus.
Seržantas V.Bajarkevičius juokavo, kad troškimas kuo greičiau pamatyti šeimos narius buvęs toks stiprus, kad net ir pirmoji pasitikusi žmona jam pasirodžiusi dar gražesnė nei buvo prieš pusę metų.
Eilinis D.Jutelis grįžęs į Panevėžį mėgavosi ir namiškių šiluma, ir misijoje nematytais valgiais – labiausiai buvo pasiilgęs namuose pataisytos silkės.
Iššauti neprireikė
——————–
Panevėžiečiai kariai Kosove – vieni pirmųjų Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų pasiuntinių. Iki šiol Balkanuose tarnaudavo mūsų reguliariosios kariuomenės dalinių atstovai.
Kaip ir visose taikos palaikymo misijose, apskrities rinktinės savanoriai patruliavo, budėjo įvairiuose objektuose, lydėjo konvojus, kontroliavo vietinių žmonių judėjimą bei krovinius.
„Dėkui Dievui, panaudoti ginklų nebuvo progų, tačiau pavojų teko saugotis”, – sakė seržantas V.Bajarkevičius ir eilinis D.Jutelis.
Didžiausią grėsmę šalyje, kurioje net ir per vestuves įprasta šaudyti, panevėžiečiai išgyveno, kai tai pačiai taikdarių brigadai priklausantys amerikiečiai viename serbų kaime ieškojo ginklų.
„Mes, šeši aštuoni kariai, prižiūrėjome, kad iš kaimelio niekas neišeitų. Pavojus, kad kas nors pasipriešins ir ginklu, tikrai buvo didelis”, – prisiminė PB pašnekovai.
Jų teigimu, kaip ir po kiekvieno karo, Kosovo žemėje liko milijonai minų. Jų reikia saugotis visur, kur nėra įspėjimų, kad teritorija išminuota. Netgi visureigiu važiuojant išvalytu keliu, prispyrus gamtiniam reikalui privalai tūpti čia pat ant kelio, kadangi paėjėjęs į šoną gali užlipti ant tūnančios minos.
Įkliūdavo tik dėl netvarkingų dokumentų
———————————————-
Sunku nepratusiam prisitaikyti ir prie Kosovo klimato – dienomis ten karšta kaip pragare, o naktimis šalta kaip žvarbų rudenį.
Su karščiu kovoti ypač nelengva mūsiškiams pasidarė po pasikėsinimo į vieną vietinį pareigūną – tada kariams įsakyta neišlįsti iš neperšaunamų liemenių apskritą parą.
Nors po karo Balkanuose klestėte klesti kontrabanda, panevėžiečiams kontroliniuose punktuose jų siuntų aptikti nepavyko. Neteko mūsų taikdariams sulaikyti ir narkotikų, sprogmenų, kitų ginklų. „Vietiniai gyventojai dažniausiai važiuodavo arba nesusitvarkę dokumentų, arba labai netvarkingomis mašinomis”, – sakė seržantas V.Bajarkevičius ir eilinis D.Jutelis.
Kosoviečiai taikdariams svetingi
————————————
Paklausti, kaip apskritai gyvena etninių neramumų iškamuoto Kosovo žmonės po karo, PB pašnekovai sakė, kad tenykščiai gyventojai jau užsiima taikos metui būdingais darbais. Panevėžiečių karių atsakomybės zonoje, 30 kilometrų nuo Makedonijos sienos, įsikūrusiuose kaimuose kosoviečiai augina javus, kukurūzus, laiko gyvulių.
Ypač atvykėliams į akį krito gyvenamieji namai, sodybos. „Jie labai gražūs, šiuolaikiški. Sužinojome, kad Kosovo valdžia žmonėms, kaip nukentėjusiems nuo karo, skyrė po dideles pinigų sumas statybos medžiagoms įsigyti”, – sakė panevėžiečiai kariai savanoriai.
Mūsiškiai Kosove jau buvo įpratę, kad aplink juos gyvenantys musulmonai albanai mečetėje melsdavosi kiekvieną rytą, tačiau niekaip neperprato, kodėl šie žmonės bet kur verčia šiukšles.
„Netoli mūsų tekėjo upelis. Jeigu kurią dieną prie jo nerasdavome sąvartyno, tai reikšdavo, kad atliekas nuplovė srovė. Tačiau kitą rytą ten vėl stirksodavo kalnai”, – pasakojo panevėžiečiai kariai.
Seržantui V.Bajarkevičiui ir eiliniui D.Juteliui artimiau pabendrauti su kosoviečiais neteko, tačiau jie girdėjo, kad tie žmonės patenkinti taikdarių buvimu.
„Kai važiuodavome pro šalį, kosoviečiai mus visada sveikindavo mojuodami rankomis. Vaikai įsidrąsindavo prieiti ir arčiau, labai džiaugdavosi gavę iš mūsų saldainį arba kokį niekutį”, – pasakojo kariai.
Paklausti apie Kosovo moteris, abu pašnekovai sutartinai tvirtino, kad tenykštės moterys gražios, bet už lietuvaites tikrai ne dailesnės.
Neringa Martinkutė