Gamtos dalelė septintajame aukšte

Gėlių komponavimo menu Lietuvoje užsiima nebent profesionalūs floristai. Daugelis, norėdami papuošti namus, eina į parduotuvę ar turgų ir perka puokštę ar keletą skintų žiedų. Japonų, garsėjančių gėlių komponavimo menu – ikebana patirtis rodo, kad ne tik iš egzotiškų žiedų, bet ir iš paprasčiausių šakų, šaknų, lapų, įdomių indų patiems galima sukurti originalias kompozicijas. Jos tampa ne tik interjero papuošalu, bet ir ryškiu elementu, suteikiančiu individualumo ir šilumos.

Eskizai gimsta mintyse

Neseniai Lietuvoje viešėjo žymus japonų ikebanos meistras Tošijuki Oki. Jis supažindino lietuvius su šio gėlių komponavimo meno paslaptimis. Per pusantros valandos trukusį pasirodymą svečias suspėjo sukomponuoti net 12 kompozicijų pagal mintyse iš anksto paruoštus eskizus. Jam padėjo kartu atvykęs asistentas.

Padėjėjai nešė ant ilgo stalo pilnus augalų ir gėlių padėklus, o meistras tarsi magas iš jų kūrė tikrus stebuklus. Čekšėdamas žirklėmis įgudusiais judesiais dėliojo kompozicijoms parinktus elementus pagal tik jam vienam suprantamą tvarką ir taisykles. Augalai paklusdavo jo jautriems pirštams, įgaudami norimą formą.

T.Oki vieną po kito kūrė netikėčiausius derinius. Vietos jo tradicinėse ir moderniose kompozicijose atsirado ir apdegusiam rąstui, ir iš žemės iškastoms šaknims, sudžiūvusioms šakoms, paprasčiausiems augalams, kurių pilna kiekvienoje Lietuvos pievoje ir pamiškėje. Patyręs ikebanos meistras visa tai pavertė egzotika.

Viena svarbiausių taisyklių – kiekvienas augalas, šakelės ar gėlės kotelis prieš merkiant į indą paneriamas į dubenį su vandeniu ir ten pakerpamas – taip stiebas gauna dozę vandens, dėl to ilgiau laikosi. Norimą formą suteikia vielutės, kurios įsmeigiamos į kotelį arba jomis apvyniojamas. Kai kurios tvirtesnės šakelės lankstomos rankomis, kol įgyja reikiamą pasvirimo kampą.

Ikebanos-skulptūros

Medžiagos ikebanoms T.Oki ieškojo ne prabangiose gėlių parduotuvėse, o Vilniaus universiteto botanikos sode. Bevaikštinėdamas po gėlių lysves, sodą, jis mintyse kūrė kompozicijų eskizus ir rinkosi joms tinkamus elementus. Pasak meistro, temą paprastai jam padiktuoja augalas, už kurio užkliuvo akis, ar gėlės žiedas.

Taip vienoje ikebanoje atsidūrė apdegusi įdomios formos medžio šaka. Ją T.Oki nusižiūrėjo nupjautų šakų krūvoje. Tačiau kitą dieną, kai panoro pasiimti, paaiškėjo, kad iš šių šakų buvo sukurtas laužas. Padėjėjai šaką ištraukė iš ugnies. Ji tapo pagrindiniu vienos ypač skulptūriškos ikebanos elementu.

Apanglijusi šaka buvo statmenai įtaisyta plokščiame inde, šalia sukomponuotas pluoštelis smulkiažiedžių pievų augalų ir keletas didelių, žalių lapų. Tokia ikebana galėtų tapti įdomiu akcentu moderniame interjere, pastatyta ant grindų kambario kampe, nišoje ar koridoriuje.

Kitos skulptūriškos kompozicijos pagrindu tapo augalų šaknys ir krūva susiraizgiusių kažkokio krūmo šakelių. Tarp jų meistras tik prikaišiojo keletą chrizantemų, neužgožiančių gamtos sukurto raizginio grožio. Ši didelė ikebana taip pat labai tinkama interjerui papildyti.

Ne tik rožės, bet ir jurginai

T.Oki labai patiko įvairių rūšių lietuviški jurginai. Jie rado vietą keliose ikebanose. Taip pat jo akį patraukė ryškiaspalviai lietuviški kardeliai, rudens spalvų dekoratyvinių krūmų ir įvairių lapuočių šakelės su uogomis. Tik vienoje ikebanoje jis naudojo rožes, keliose – egzotiškus augalus, įsigytus gėlių parduotuvėse.

Meistrui ypač patinka ruduo, mirštančių augalų grožis. Viena ikebana kaip tik ir buvo skirta jai išreikšti. Joje T.Oki panaudojo pievoje nuskintus pageltusius ir jau apvytusius didelius lapus, bebaigiančias nužydėti hortenzijos šakeles, keletą kraujo raudonio jurginų byrančiais žiedlapiais. Šią žemą ikebaną tiktų padėti ant grindų ar žemo stalelio.

Ypač subtilios tradicinės japonų ikebanos, kurioms būdingas saikingumas ir paprastumas. Jos komponuojamos vos iš kelių augalų. Pavyzdžiui, trijų rožių ir tokio paties skaičiaus stiebų ar šakelių. Tokios ikebanos pagrindą sudaro trys netaisyklingą trikampį formuojantys stiebai, simbolizuojantys dangų, žemę ir žmogų. Juos supa grupės palaikančiųjų šakelių. Šios rūšies kompozicijos mažesnės, tinkamos padėti ant stalo, spintelės. Jei naudojami įspūdingi žiedai, ikebana taps ryškiu blyksniu interjere.

Harmonija su aplinka

Komponuojant ikebaną dėmesys skiriamas ne tik augalų, indo parinkimui, jų išdėstymui, bet ir kompozicijos harmonijai su aplinka. Todėl japonų namuose išties galime rasti daug ikebanų, kurios puikiai dera prie interjero, jį papildo, nėra tik atsitiktinė detalė.

Ankštuose būstuose ir didmiesčiuose gyvenantys japonai aplinkui mato nedaug tikrosios gamtos, žalumos. Šį trūkumą kompensuoja kurdami augalų kompozicijas, kuriomis puošia savo namus. Daugelį elementų jiems tenka pirkti, nes urbanistiniame Japonijos peizaže nebedaug liko civilizacijos nesuniokotų gamtos kampelių, kur galima prisiskinti laukinių augalų, medžių ir krūmų šakų.

Japonijoje veikia per 3 tūkst. ikebanos mokyklų, kuriose šio meno paslapčių mokosi 15 – 20 mln. žmonių. Tai, ko išmoksta, pritaiko buityje. Japonų gėlių komponavimo menas atskleidžia ypatingą šios tautos santykį su gamta ir grožio kasdienybėje paieškas. Ikebanos ištakos siekia 7 amžių, kai paplito paprotys aukoti gėles Budai ir mirusiųjų vėlėms.

Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti iš japonų kitomis akimis pažvelgti į mus supančią gamtą, pastebėti jos grožį pamiškėje augančio krūmo šakelės linijoje, pievų augalo lapų formoje ar gėlių žiedų spalvose. Iš jų pasitelkus fantaziją galima sukurti tikrai savitą, originalią kompoziciją, kuri ne tik papuoš namus, bet ir suteiks jiems išskirtinumo, ir pabodusiam interjerui leis sužibėti naujomis spalvomis.

Giedrė Budvytienė