Kažkada buvo klausiama: kam Lietuvai reikalinga ta metalo laužo krūva – „Mažeikių nafta”? Tuomet įmonė pusiau juokais, pusiau rimtai buvo įvertinta vienu litu. Šiandien už ją žadami keli milijardai. Tačiau politikų aistros plėšantis dėl amžiaus sandorio perša mintį – geriau jau tos įmonės iš viso nebūtų.
Antai latviai ir estai neturi naftos perdirbimo įmonių. Tačiau ne jų, o Lietuvos ekonomikos plėtra šiemet yra lėčiausia Baltijos šalyse.
Aišku, dėl to tikrai nėra pati savaime kalta naftos perdirbimo gamykla. Pasaulyje jų trūksta, ir šis verslas kiekvienoje šalyje yra itin pelningas.
Taip pat sunku nuneigti „Mažeikių naftos” reikšmę Lietuvai.
Žinoma, įmonė sumoka ganėtinai didelę mokesčių dalį. Antra, kol valstybė kontroliuoja jos akcijas – gauna ir dividendų. Oponentų iš kairės ir dešinės keiktas prakeiktas įmonės privatizavimas vis dėlto padėjo atsikratyti nemenkos dalies ją stekenusių „prielipų”. Todėl būtų sunku įvertinti, kokią konkrečią finansinę įtaką didžiausia šalies bendrovė turi pagrindinėms Lietuvos politinėms jėgoms.
Tačiau privatizavimo istorija parodė, kad dauguma atvejų, kai parduodamas valstybės turtas, anksčiau ar vėliau gerokai papildo prie to prisidėjusių politinių partijų ar įtakingų pareigūnų kišenes.
Valstybei lieka vis mažiau brangaus turto, kurį būtų galima parduoti. Keletas elektrinių, Rytų skirstomieji tinklai, geležinkeliai, paštas. Tačiau juodojo aukso brangymečiu niekas taip nemasina kaip vienintelė Baltijos šalyse naftos perdirbimo gamykla.
Susirūpinusi, kaip padėti aiškiai matomai favoritei – Kremliui artimai kompanijai, Vyriausybė abstrakčiomis kalbomis tenkinasi planuodama konkrečius darbus, kaip pagerinti šalies verslo aplinką. O ji (padėkokime mūsų Seimo ir Vyriausybės snaudaliams) tampa vis prastesnė. Ne, ne mes blogesni, bet tiesiog kitos pasaulio šalys labiau stengiasi.
Tuo metu dėl vadinamojo „atkato” besipešantys politikai darosi panašūs į paprasčiausius reketininkus. Gali pagrįstai suabejoti, kam reikalinga tokia valstybė: juk ir Lietuvos himnas su visais šventais priesakais jiems tėra propagandos įrankis piliečių lojalumui pelnyti.
Kuo svarbesnius sprendimus jie gali priimti, kuo didesnį turtą ir biudžeto išteklius kontroliuoja, tuo žalingesni jie yra savo piliečiams.
Politikai labiausiai mėgsta girtis ekonomikos plėtra ir vis gausėjančiu biudžetu. O išrinktojo kėdę laimi tas, kuris rinkėjams sukelia didesnį pyktį dėl savo pirmtakų niekdarysčių bei stipresnį būsimo sotumo įspūdį.
Apmaudu, kad vertindami pastarųjų veiklą dažniausiai kliaujamės emocijomis. Į „Mažeikių naftą” ateina naujas šeimininkas? Argumentas prieš – mitinge pamojuosiu plyta! Parduodama tai, kas beliko iš vis pelningesnės įmonės? Atsakydami sušukim „valio”, nes kartu pažadėjo pamėtėti kaulą indėlininkams ir žemės savininkams.
Nebūtų „Mažeikių naftos” – persiimtų politikai po keletą kartų antai dėl kokių nelemtų Valdovų rūmų statybos ir, tikėkimės, galiausiai imtųsi rimtesnių darbų. Juk suprastų – vien runkeliais ir pienu gyvi nebus.
Paulius Milčius, žurnalistas.