Vytauto ir Veltos Anužių vadovaujamas teatras „Dramos klasė” pradėjo naują sezoną. Profesionalioje scenoje „klasės” auklėtiniai jau penkerius metus. Jei kažkas pamanys, jog penkeri – mažai, svarbu pridurti, kad šiame teatre vos dešimt žmonių – jie ir aktoriai, ir grimuotojai, ir savųjų šukuosenų meistrai.
„Mūsų mergaitės daro viską”, – pagiria jaunas aktores Vytautas Anužis. – Matytumėt, kaip jos prieš spektaklį sustato dekoracijas, paskui ruošiasi spektakliui – apsirengia, niekieno nepadedamos grimuojasi ir atiduoda visas jėgas scenai. Spektakliui pasibaigus viską sutvarko, nors būna išsunktos iki paskutinio lašo”.
Anužiai sako, kad tai yra patyręs tik „Keistuolių teatras”.
Tuo tarpu didžiuosiuose teatruose šiuos darbus kelias valandas atlieka specialiai nusamdyti darbuotojai.
Aktorių visapusiškumu ir ypatingu meistriškumu ypač stebisi užsieniečiai, kai „Dramos klasei” tenka svečiuotis kitose šalyse. O viešnagių būta nemažai. Pradėjęs nuo gastrolių po Lietuvą, teatras pasiekė tarptautinius festivalius.
Įklampino studentai
„Dramos klasė” susibūrė 2000 metų vidurvasarį. Joje vaidina Veltos ir Vytauto Anužių auklėtiniai. Kaip sako dvidešimt penkerius metus dėstytojaujantys Anužiai, nė vienas į šį teatrą neatėjo nepasimokęs vaidybos ir režisūros meno jų paskaitose. „Dramos klasė” negimė iš pamąstymų ir noro įkurti teatrą. Pasak dėstytojų, aktorių ir režisierių Anužių, teatras įgijo pavidalą po ketvirtame kurse pastatytų spektaklių – „Sniego karalienė” (J. Švarco pjesės motyvais) ir „Fariatjevo fantazijos” (A. Sokolovos miuziklas). Šiuos spektaklius studentai noriai vaidino gastrolėse po Lietuvą, pasirodė Latvijos publikai. Ir, kaip sako Anužiai, jaunieji aktoriai greitai pajuto scenos skonį, sėkmę ir skirstytis nepanoro. „Jie mūsų nepaleido”, – šypsosi Anužiai ir priduria, kad teatras kaip virusas, o „patapšnojimai” už gerą darbą studentus dar labiau įkvėpė.
Dėstytojai sako nedegę euforija vadovauti „Dramos klasei”, studentų žydros svajonės jiems reiškė alinantį darbą. Vytautas Anužis šypsosi prisiminęs kolegos klausimą ir retoriškai savęs paklausia: „O kam tau to reikia? Kam? Turi aktoriaus darbą, didelį krūvį universitete”. Į sudėtingą klausimą atsako paprastai: „Įklimpom, ir labai stipriai. Pasiekimai užveda. Pradžioje jie siurbė mūsų kraują, dabar mes jų. Dauguma išeina iš universiteto ir kažkur dingsta, o ši trupė tik tobulėja, vis įgyja kažko naujo. Jaučiame, kad dirbame nebeprasmiškai”, – sakė Velta Anužienė.
Gauna apdovanojimus
Nedidelė trupė jau buvo Prancūzijoje, Tunise, Vokietijoje, Belgijoje bei Kanadoje. Gauti apdovanojimai už geriausius moteriškus vaidmenis, už trupės ansambliškumą, sceninį azartą, muzikalumą, netikėtą pjesės interpretavimą parodo „Dramos klasės” sėkmę universitetinių teatrų scenoje. Apdovanojimus stebėdavo garbūs valdžios atstovai, Lietuvos diplomatai.
Vadovai sako, kad norus dažnai riboja finansai, nes sunku rasti rėmėjų, be to, teatro aktoriai dirba kitus darbus ir suderinti gastroles nėra taip paprasta. Anužiai dar priduria, jog niekada nevyksta į gastroles su „pusiniu” darbu, kiekvienas spektaklis būna išdirbtas iki galo. Šiuo metu taip pat svarsto, kurį pasiūlymą pasirinkti, ir planų dar neatskleidžia.
Atvirumas šokiravo
Be visų gastrolių, režisieriai su „Dramos klasės” aktorėmis pastatė socialinį spektaklį, parengę projektą „Jauni jauniems”, kuriam lėšų gavo iš Europos Sąjungos ir Klaipėdos savivaldybės. Šiuo projektu jaunieji Lietuvos dramaturgai buvo raginami siųsti pjeses, kuriose būtų gvildenama jaunimui aktuali problematika. Pasirinkę jauno dramaturgo, jaunuolio iš Šakių Virginijaus Duobos pjesę, pavaizdavo seksualinę prievartą šeimoje. Bene pirmą kartą buvo taip atvirai, įtaigiai prabilta apie skaudžią realybę.
Anot režisierių, pjesė buvo tokia sėkminga, kad po kiekvieno spektaklio žiūrovai ilgai nesiskirstydavo ir bendraudavo su aktorėmis. Vadovus sukrėtė šios bėdos problematika Lietuvos provincijoje – kiekvieno spektaklio metu tarp žiūrovų sėdėjo patyręs seksualinę prievartą vaikas arba pats nusikaltėlis.
Pirmasis vaikinas
Mintimis žvelgdami į penkerius teatro gyvenimo metus Anužiai sako, kad buvo visko. Ir šilto, ir šalto. Atėjimų ir išėjimų, pagaliau grįžimų. Vadovai sako, kad grįžimas – tikras įvertinimas, vadinasi, buvo gera. Ir priduria, kad šioje „klasėje” gyvena tik tie žmonės, kurie negali be teatro, juo alsuoja, į repeticijas ateina lyg į šventę ir dirba ne dėl honoraro, nes jie čia labai nedideli. „Teatras niekam nėra nei šilčiau, nei patogiau, nei sočiau. Teatras nemėgsta pasitenkinimo ir vidutinybių” , – įsitikinęs Vytautas Anužis.
Štai ir dabar, visai neseniai, į teatrą jie pakvietė dar du naujus narius – pirmąjį per trupės istoriją vaikiną ir dar vieną merginą. Dėstydami universitete pasirinkti tikrai turi iš ko – jie moko visų kursų studentus. Vadovai sako, kad pasirinkimą lemia žmogaus savybės, požiūris į teatrą, vaidybos įvaldymas, svarbiausia – žmogiškumas ir bent vienas procentas gabumų, kurie, prisilietus vadovams, tampa ir visu šimtu.
Atrado save
Apie talento atradimą gali patvirtinti trupės narė Rita Pociutė. „Buvau drovi mergaitė iš provincijos, bijojau scenos, stojau į kitą specialybę, o per stojamąjį egzaminą Anužiai iškart pasakė – stok į aktorinį. Aš rimtai atsakiau, kad galėčiau vaidinti tik verkšlenančią bobutę. O šie pasakė – mes tave išmokysim daugiau. Ir įstojau. Jie įdiegė man tai, ko pati nežinojau turinti savyje. Jei ne jie – niekada nebūčiau tapusi aktore. Šiandien be šio teatro nebegaliu. Nors ir pavargstu darbe, laukiu repeticijų ir lekiu kaip ant sparnų. Darbe gyvenu trupės nuotaikomis”, – pasakojo Rita Pociutė, Anužius vadinanti antraisiais tėvais, o „Dramos klasę” – jaukiais antrai-siais namais.
Šio teatro naujokė Toma Areiškauskaitė praėjusią savaitę pirmą kartą užlipo ant profesionalios scenos. Gavusi Anužių pasiūlymą vaidinti „Dramos klasėje” sako net nesvarsčiusi ir iškart sutikusi. Paskui pusvalandį bandė suvokti, kaip staiga pakito jos gyvenimas, ir teigia supratusi, jog yra be galo laiminga: „Niekas nesupras, kas yra „Dramos klasė” čia nepabuvęs. Čia nėra tik repeticijos ir tik darbas, čia šilta, gera – čia tikri namai”.
Jurgita Andriejauskaitė