Nevyriausybinės vartotojų organizacijos kaltina Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą neveiklumu ir lėšų švaistymu. Jų teigimu, ši institucija neskaidriai skirsto pinigus, negina vartotojų ekonominių interesų ir teisių teisme, steigia nereikalingus padalinius. Tarybos vadovai šiuos įtarimus atmeta, o Teisingumo ministerijos, kuriai ji pavaldi, atstovai laiko juos tik iš dalies pagrįstais.
Švaisto valstybės lėšas
„Vartotojų apsauga mūsų šalyje stringa. Ją reglamentuojantys teisės aktai neįgyvendinami. Pagrindinė atsakomybė už tai tenka Nacionalinei vartotojų teisių apsaugos tarybai, kuri turėtų ginti vartotojų ekonominius interesus, kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo, vykdyti sutarčių dėl paslaugų kontrolę”, – piktinasi Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė.
Jos teigimu, gerais rezultatais toli gražu negalinti pasigirti taryba didžiausią dėmesį skiria nepamatuotai plėtrai (steigiami nauji, veiklą dubliuojantys padaliniai), reprezentacijai, išvykoms, tam išleisdama vis daugiau milijonų iš valstybės biudžeto.
Tuo tarpu vartotojai su savo problemomis paliekami likimo valiai, nors šiai institucijai Seimas suteikė plačius įgaliojimus ginant jų interesus. Tai ypač reikalinga tokiuose monopoliniuose sektoriuose kaip šilumos ūkis, elektra, dujos, vanduo.
„Tarybos akiratyje turėtų atsidurti ir bankų bei draudimo paslaugos. Tačiau, atrodo, jai nė motais, kas ten vyksta, nesistengiama daryti įtakos įstatymų keitimui, kad jie būtų palankesni vartotojui. Reikėtų pasirūpinti, kad sutartys būtų sudaromos standartinėmis sąlygomis, nes kai jas rengia paslaugų teikėjas, numato daugiau teisių sau”, – kritikuoja Nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė.
Vartotojų teisių gynimo įstatymas suteikia teisę tarybai, jei pažeistos vartotojo teisės, kreiptis į teismą, tačiau ja nesinaudojama. Šiuo metu Seime pradėtas svarstyti naujas įstatymo projektas pasak A.Armanavičienės nepalankus vartotojams, nes numato, kad tarybos priimti sprendimai nagrinėjant ginčus tėra rekomendacinio pobūdžio, jų negalima apskųsti teismui.
„Tarybos vadovai giriasi, kad vartotojų skundų daugėja. Tačiau tai rodo, kad nevykdoma prevencinė veikla”, – stebisi nevyriausybinės organizacijos vadovė. Jai atrodo keista, kad neva konfidencialumo sumetimais slepiami pažeidėjai, neįvardijama, kiek jiems skirta baudų.
Kerštas už kritiką
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos vartotojų institutas, Lietuvos vartotojų asociacija ir Nacionalinė vartotojų konfederacija įsitraukė į konfliktą su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba pasipiktinusios neteisingai padalyta valstybės parama. Nevyriausybinių organizacijų manymu, taip joms atkeršyta už kritiką. Dėl to kreiptasi ir į teisingumo ministrą.
„Neveikli taryba norėtų, kad visuomeninės organizacijos, kovojančios už vartotojų interesus, būtų „kišeninės” – nesidomėtų jos veikla ir jos nekritikuotų. Todėl šiemet institucine parama, kurią pirmą kartą skyrė Vyriausybė, buvo pamalonintos organizacijos, nevykdančios realios vartotojų interesų apsaugos, tačiau patogios”, – teigia A.Armanavičienė.
125 tūkst. litų padalyti 8 programoms ir projektams, o nevyriausybinėms organizacijoms remti skirta 125 tūkst. litų. Šie pinigai buvo po lygiai išdalyti visoms bent ketverius metus veikiančioms vartotojų gynimo organizacijoms. Jos pasidalijo po 18 tūkst. litų.
Tačiau penkios nevyriausybinės organizacijos (tarp jų yra trys gavusios paramą) nusprendė, kad tai neteisinga. Jų manymu, 4 organizacijos nenusipelnė gauti finansavimo dėl to, kad vartotojų interesai joms nerūpi. Šis punktas buvo įrašytas į įstatus tik tam, kad galėtų pasiimti pinigus.
Kažin ar tikrai Lietuvai reikia tiek daug vartotojų interesus ginančių nevyriausybinių organizacijų, kurios dar ir pretenduoja į valstybės paramą? Z.Čeponytė sako, kad, palyginti su ES senbuvėmis, tai visai nedidelis skaičius. Prancūzijoje jų veikia apie 80. Be to, kitose šalyse jos gauna po kelias dešimtis ir daugiau milijonų eurų.
Pagrindinė jų veikla, kaip ir veikiančių Lietuvoje, – konsultuoti vartotojus. Ir ne tik tada, kai įsigyja nekokybišką paslaugą ar prekę, bet dar prieš sudarant sutartis.
Atmeta kaltinimus
Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos narys Marekas Močiulskis atmeta kaltinimus, kad parama buvo paskirstyta neskaidriai: „Šis darbas buvo patikėtas komisijai, sudarytai iš 7 skirtingų institucijų atstovų. Tvarka, kaip bus dalijamos lėšos, rengta kelis mėnesius, tarėmės su organizacijomis, atsižvelgėme į jų pasiūlymus”.
Pašnekovas neigia, kad taryba švaisto biudžeto pinigus. Ji savo iniciatyva gavo apie 1 mln. eurų. Tokia yra jos parengto ir įgyvendinamo Vartotojų teisių apsaugos projekto, finansuojamo iš ES fondų, vertė. Šie pinigai naudojami mokymams, metodinei medžiagai, seminarams.
Įkurti tarybos padaliniai visose 10 apskričių. Tarybos atstovas nemano, kad tai pinigų švaistymas. Naujų žmonių į darbą priimta nebuvo, regionuose įkurdinta dalis buvę darbuotojai, kainuoja tik patalpos. O nauda akivaizdi – anksčiau didžioji dalis atokesnių rajonų gyventojų nepateikdavo nė vieno skundo, nes apie pusė vartotojų nežinojo, kur kreiptis įsigijus nekokybišką prekę ar paslaugą. Dabar iš Pasvalio, Telšių, Tauragės jų gauta jau po kelis šimtus.
„Mus kaltina, kad blogai dirbame, dėl to daugėja skundų. Manau, kad jie liudija augantį vartotojų aktyvumą. Per šį pusmetį sulaukėme 2 tūkst. skundų, iš kurių vartotojų naudai išspręsta 90 proc.”, – sako M.Močiulskis.
Teisingumo ministro patarėjo Zenono Buivydo nuomone, kritikoje, kuri nukreipta į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą, dalis tiesos yra. „Detaliau komentuoti negaliu, nes nesu susipažinęs su situacija”, – teigia jis.
Giedrė Budvytienė