Niedaus kirų tragedija – tik aisbergo viršūnė

Prieš porą savaičių žiniasklaidoje, interneto portaluose diskutuota apie pas mus neįprastą įvykį – masinę paukščių žūtį Niedaus ornitologiniame draustinyje Lazdijų rajone.
Gegužės 14 d. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto doktorantė Jurgita Sorokaitė, atvykusi vykdyti mokslinių tyrimų į šiais metais ornitologiniu draustiniu paskelbto Niedaus ežero salą, rudagalvių kirų kolonijoje aptiko per 100 žuvusių perėjusių šių paukščių. Dalis sparnuočių žuvę visai šalia gretimos upinių žuvėdrų kolonijos, norint ją apsaugoti, ši vieta paskelbta „Natura 2000” teritorija.

Iš pradžių įtartas masinis paukščių iššaudymo atvejis nepasitvirtino – Lazdijų rajono aplinkos apsaugos agentūra, ištyrusi Niedaus saloje rastus kirus, jokių šaudymo pėdsakų ant jų kūnų neaptiko. Tačiau dauguma kirų buvo tokios būklės, kad tikslesnės analizės nebuvo įmanoma atlikti. Detaliau išsiaiškinus Niedaus tragedijos požymius galima įtarti kanadinių audinių braižą. Juolab kad tokių pavyzdžių rasime ir kitose saugomose teritorijose. Žuvusiems kirams tas pats, nuo ko netekti gyvybės, bet ar nesame ir mes kalti dėl tokių tragiškų įvykių?
Žuvinto rezervate kanadinės audinės siautėjo tik pasirodžiusios rezervate. Prieš dvidešimt metų jos pirmąkart pažymėtos Žuvinto žvėrių žiemos apskaitose. Iš pradžių vos kelios, vėliau – keliolika, keliasdešimt. Remiantis apskaitų duomenimis, nuolat didėjantis audinių skaičius šiame rezervate 2002 m. pasiekė mažiausiai 38 vnt. Per pastaruosius 15 metų būta nuo 12 iki 40 šių žvėrelių.
Pervertęs dienoraščius, jau 1987 metais aptikau pirmąsias pastabas apie kolonijose žuvusius kirus. Tuo metu Žuvinte perėjo išties įspūdingi kirų būriai – gegužę užtrukdavome po keletą dienų, kol suskaičiuodavome kirų kolonijų lizdus, pastarųjų būdavo daugiau negu 10 tūkstančių. Niekas tada nesuko galvos dėl keleto negyvų paukščių, rastų lizduose ir neturinčių jokių aiškesnių mirties požymių. Gal trąšų granulių laukuose prisilesė, gal liga užpuolė?
Apie 1990-uosius rudagalvių kirų kolonijos ėmė sparčiai nykti. Tada pradėjome domėtis, kas šiuos paukščius veja iš ežero. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad audinėms teko ne paskutinė vieta naikinant kirų kolonijas.
Įvairiose kirų kolonijų vietose – centre ar kraštinėse kinyse, ar tankesniuose švendrynuose – rasdavome vis daugiau negyvų paukščių. Žuvusiam kirui lyg ir nieko neatsitiko – guli lizde ar šalia jo net neapdraskytas. Tik geriau apžiūrėjęs kakle ar galvoje randi nežymių, lyg adatomis subadytų, krauju pasruvusių skylučių. Nakties medžiotoja audinė tik nužudė paukštį, net nebandė ėsti ir nuliuoksėjo prie kito, dar gyvo. Naktį tamsoje kirai nenoriai kyla nuo lizdų, tad audinėms išpjauti keliolika paukščių – tik žiaurus sportas. Taip, beje, daro daugelis smulkių kiauninių žvėrelių. Tačiau tie kiti negyvena taip arti paukščių kolonijų.
1993 m., per antrą gegužės pusę – birželio mėnesį, visa 2661 lizdo Žuvinto ežero rudagalvių kirų kolonija buvo sunaikinta audinių ir nendrinių lingių. 1993 m. gegužės 26-27 dienomis po nakties Žuvinto viduryje, Rago kolonijoje, buvo randama po kelias dešimtis išpjautų kirų. Rasta salelių, kuriose visi perintys suaugę rudagalviai kirai išpjauti tiesiog savo lizduose. Gegužės 30 d. vėl rasta per 50 žuvusių kirų lizduose ir šalia jų. Audinės kaip tyčia siautėjo centrinėse kolonijų dalyse. Be tėvų likę jaunikliai masiškai žuvo. Rasdavome lizdų, kur jaunikliai slėpėsi po papjautų suaugėlių kūnais. Birželio 22 d. suaugę paukščiai apleido koloniją, išlikusius pavienius jauniklius palikdami likimo valiai.
Tie metai buvo pirmieji, kai rudagalvių kirų kolonijos nebeišaugino jauniklių Žuvinte. Kitąmet išblaškyta kirų kolonija tesiekė 100 lizdų, 1997 metais – net nebandė perėti.
Kasmečiai šių kirų bandymai įsikurti Žuvinte baigdavosi nesėkmingai. Jei ne audinės, tai nendrinės lingės, kurių skaičius irgi grėsmingai auga, išplėšdavo lizdus. Visą dešimtmetį Žuvinto ežere nė vienas kiro jauniklis ne tik neužaugo, bet net ir nespėjo išsiristi.
Rudagalviai kirai iš tikro yra tik vienas pavyzdys, koks likimas laukia vandens paukščių.
Kirus lengva suskaičiuoti, tačiau tokiais pat tempais nyksta ir kiti vandens paukščiai. Šniukštinėdamos paežerių žolynuose, audinės išdrasko daugybę ančių, laukių lizdų. Nuo audinių Žuvinte žūva apie trečdalis stebimų nendrinių, pievinių lingių vadų. Kanadinė audinė nenuliuoksės pro šalį nenugalabijusi žąsiuko, neišdraskiusi žuvėdros lizdo. Per tuos dvidešimt metų, kai audinės apsigyveno rezervate, nepaprastai sumažėjo vandens paukščių. Savo pėdsaką čia neabejotinai paliko ir šie žvitrūs kiauniniai žvėreliai.
Baltijos jūros salelėse ties Švedijos ir Suomijos pakrantėmis, kur įsikuria audinės, gali būti išnaikinti visi ant žemės perintys vandens paukščiai! Sulaukėjusios kanadinės audinės laikomos didėjančiu ir, ko gero, pačiu didžiausiu gamtiniu pavojumi natūraliai bioįvairovei Europoje, kenkia daugeliui paukščių populiacijų.
Kanadinė audinė į Europą įvežta apie 1920 m. kailinei žvėrininkystei ir specialiai įveisti gamtoje. Dabartinis rūšies arealas apima didelę dalį Rytų ir Šiaurės Europos. Lietuvoje 1950-aisiais pirmieji 37 žvėreliai paleisti į laisvę Utenos ir Zarasų rajonuose. 1953 m. dar 76 audinės paleistos Ukmergės, Anykščių rajonuose. 1982 m. populiacijos dydis įvertintas 240 žvėrelių. Oficialių apskaitų duomenimis, visoje Lietuvoje 1997 m. gyveno per 3 tūkst. audinių. Tačiau specialistai teigia, kad oficialūs statistikos duomenys gerokai sumažinti.
Dabar kanadinės audinės galabijamos jau daugelyje Europos šalių, tarp jų ir kaimyninių Baltijos valstybių saugomose teritorijose. Akivaizdu, kad visiškai išnaikinti kanadinių audinių žemyno dalyje beveik neįmanoma. Šie žvėreliai upėmis, ežerų pakrantėmis gali nukeliauti dešimtis kilometrų, per kelerius metus iš naujo apgyvendami teritorijas, kuriose prieš tai buvo išgaudyti. Todėl audinių skaičiaus reguliavimas yra ilgalaikis procesas. Jų negalima gaudyti įprastais mušamaisiais spąstais, pavojingais kitiems niekuo dėtiems žvėreliams.
Kanadines audines, kaip biologinei įvairovei grėsmę keliančius gyvūnus, pagal specialias programas siūloma naikinti net gamtiniuose rezervatuose – prieš kelerius metus aplinkos ministras patvirtino tam skirtą tvarką. Žuvinto biosferos rezervato direkcija jau ėmėsi tokios gamtotvarkos veiklos bei audinių tyrimų. Galime pasidžiaugti programos rezultatais: per metus pagauta keliolika žvėrelių. Dabar, kai Žuvintas tiesiog alsuoja vasaros gyvybe, virš švendrų ir nendrių sąžalynų netyla daugiau nei septynių šimtų kirų, juodųjų, baltasparnių žuvėdrų klyksmas. To nebuvo ilgiau kaip dešimt metų.
Tačiau audines naikindami vienoje vietoje nė kiek nesumažinsime pavojaus kitų rūšių vandens paukščiams greta. Nors šis darbas – visų pirma medžiotojų pareiga, jų jau seniai pamiršta, saugomose teritorijose, ypač ornitologiniuose, zoologiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, organizavimo darbų imtis ar bent medžiotojus paraginti neprošal ir saugomų teritorijų pareigūnams ar aplinkosaugos inspektoriams. Lietuvoje sėkmingai įsteigta daug „Natura 2000” teritorijų paukščiams išsaugoti, bet sunkus darbas gali nueiti šuniui ant uodegos, jei šiose teritorijose nebus imamasi konkrečių apsaugos priemonių. Kontroliuoti plėšrūnų, kurie iki šiol siautėja niekieno nebaudžiami, skaičių – pirmas uždavinys.

Arūnas Pranaitis