Lietuva – lyg penkiolikmetė mergina, kuri jau nori meilės, bet dar nežino, kaip atkreipti į save dėmesį.
Nors jau neabejojama, jog Lietuva – Europos dalis ir tarptautinės bendruomenės narė, iki šiol nesugebame atsikratyti posovietinės valstybės ir „bananų respublikos” įvaizdžio.
Atsakomybės naštą dėl prieštaringos mūsų šalies reputacijos specialistai mikliai užkrauna ant trijų milijonų Lietuvos piliečių pečių.
Tauta savo ruožtu įsižeidžia sužinojusi, kad kai kurie užsieniečiai Lietuvą – cepelinų, šaltibarščių, gintaro, unikalios gamtos, gražių merginų, krepšinio kraštą ir didvyrių žemę – vertina labai jau savotiškai.
Mūsų šalis jiems – ne tik Europos Sąjungos ir NATO narė, bet ir Afrikos ar Balkanų valstybė, nusikaltėlių, žmogėdrų ar mintančiųjų arkliena žemė.
Šią savaitę „Vakarų ekspresas” atsakys į klausimus, kodėl taip yra ir kas yra daroma, kad situacija pasikeistų.
Primena sąrėmius
Per penkiolika nepriklausomybės metų išsamaus atsakymo, ką reikia daryti, kad būtume ne tik matomi, žinomi bei mylimi, bet ir išsiskirtume iš kitų pasaulio valstybių būrio, nerasta. Tiesą sakant, niekas jo pernelyg ir neieškojo.
Dabar gi tvirtinama, kad išliekame pilka mase ir niekaip neatsikratome buvusios sovietinės respublikos etiketės dėl to, kad Lietuvos įvaizdžio formavimo procesas buvo ir yra chaotiškas. Deja, neturime nei to įvaizdžio kūrimo strategijos, nei taktikos, nei patraukliai mūsų šalies esybę apibūdinančių simbolių.
Sąrėmius primenančia Lietuvos reklama užsienyje nuo nepriklausomybės atkūrimo rūpinasi kone visi, kas tik netingėjo. Pastarąjį penkmetį į šalies įvaizdžio formavimą bandyta pažvelgti rimtai ir atsakingai, tačiau dar ir šiandien sunku pasakyti, ką nuveikė, pavyzdžiui, 1996-ųjų pavasarį prezidento dekretu įsteigta Valstybės informacijos politikos taryba.
700 teigiamų atsiliepimų
Miglotas ir 2003 metais įkurtos bei minėtos tarybos funkcijas perėmusios Informacijos apie valstybę koordinavimo komisijos įdirbis.
Formalus šios darbo grupės tikslas – informuoti pasaulio bendruomenę apie Lietuvą, joje vykstančius teigiamus socialinius ir ekonominius procesus bei kurti harmoningos valstybės įvaizdį.
Jeigu užsibrėžti tikslai būtų pasiekti, ko gero, nūdien šalyje gaji diskusija dėl to, kas ir kokie mes esame, ko siekiame ir ką apie save norime gero ir gražaus pranešti pasauliui, būtų seniai nurimusi.
Tačiau komisijai kelerius metus vadovavęs dabartinis Vilniaus universiteto Tarptautinio žinių ekonomikos ir žinių vadybos centro vadovas profesorius Renaldas Gudauskas nelinkęs nuvertinti jos funkcijų.
Kaip ir prieš pustrečių metų, mokslininkas mano, kad kalbos apie gintarą, tyrą orą, žalius miškus ir gražius ežerus, nors ir yra teisingos, tačiau netinkamos šiuolaikinei Lietuvai apibūdinti. Todėl mūsų šalį būtina pristatyti kaip modernią žinių ekonomikos valstybę, kuriai svarbios šiuolaikinės technologijos ir jų pritaikymas tradicinėse žemės ūkio bei pramonės šakose.
„Ar pavyko šį tikslą pasiekti? Na, suorganizavome pasaulinį informacinių technologijų forumą Lietuvoje, į kurį susirinko septyni šimtai pasaulio elitui atstovaujančių asmenų, – prisiminė R. Gudauskas. – Tada manėme: kam skleisti žinias apie save pasauliui, jeigu tą pasaulį galima pasikviesti pas save. Džiugu, kad forumo dalyviai apie mūsų šalį išsivežė kuo geriausius įspūdžius.”
Daug auklių, vaikas – be galvos
Nepaisant gražių komisijos iniciatyvų reklamuoti Lietuvą kaip žinių ekonomikos valstybę, vargu, ar galima teigti, jog daugeliui tautiečių informacinės technologijos yra tapusios kasdiene būtinybe.
Pakanka nuvažiuoti į bet kurį atokesnį Lietuvos kampelį ir paklausti kaimiečio, kokios yra kompiuterio ar interneto galimybės…
Profesorius R. Gudauskas sako, kad sukurti teigiamą šalies įvaizdį neįmanoma jėga: „Viską, ką mes galime padaryti, – teikti pasauliui kasdienę informaciją apie save ir siekti, kad tai atsakingos institucijos darytų kuo korektiškiau.”
Tos institucijos – tai ministerijos. Mat didžioji dalis projektų, susijusių su Lietuvos įvaizdžiu, vykdoma būtent per šias įstaigas, kaip papildoma veikla šalia priskirtos valstybės politikos srities.
„Vakarų ekspresas” kreipėsi į visas trylika ministerijų ir paprašė paaiškinti, kaip ir kokį Lietuvos įvaizdį jos formuoja, pagal ką yra atpažįstama mūsų valstybė.
Gavus atsakymus į rūpimus klausimus, galima daryti tik vieną išvadą: auklių daug, o vaikas – be galvos.
Žemdirbių ir verslininkų kraštas
Tarptautinės parodos, mugės, konkursai, specialūs leidiniai, ko gero, esminės ministerijų darbo priemonės, kurios pasitelkiamos Lietuvos vardui populiarinti užsienyje.
Žemės ūkio ministerija, kurdama teigiamą Lietuvos įvaizdį, siekia padėti žemės ūkio gamintojams didinti gaminamos produkcijos konkurencingumą, diegti mokslo ir gamybos naujoves, užtikrinti eksporto plėtrą ir bendradarbiavimą su užsienio gamintojais.
Lietuva užsieniečiams pristatoma kaip lygiateisė ES valstybė, modernus žemės ūkio kraštas, gaminantis kokybiškus ir saugius produktus, turintis savitas tradicijas ir papročius bei puoselėjantis kultūros paveldą. O kiek parodų vien šiemet surengta: „Žemės ūkio salonas” Paryžiuje, „AgroBalt” Vilniuje, „Royal Show” Anglijoje, „MeLa” Vokietijoje, „Prodexpo” Lenkijoje, Kipro žemės ūkio paroda…
Finansų ministerijos atstovai tvirtina, kad jų indėlį į Lietuvos įvaizdžio formavimą atspindi puikūs šalies ekonomikos rodikliai, tarptautinių investuotojų pasitikėjimas, tvari fiskalinė politika, palankios sąlygos verslo plėtrai.
Be to, Finansų ministerija deda visas pastangas, kad Lietuva 2007 metais įsivestų eurą. O tai, kad mūsų šalis viena pirmųjų naujų ES narių planuoja tai padaryti, esą stiprina Lietuvos, kaip ekonomiškai stabilios valstybės, įvaizdį pasaulyje.
Gausiai atstovaujama šalis
Ūkio ministerija informavo, kad, be remiamų verslininkų parodų ir verslo misijų, rūpinamasi Lietuvą reprezentuojančių leidinių leidyba, vien praėjusiais metais paremtas šalies ūkio subjektų dalyvavimas 76 tarptautinėse parodose. O ekonominiams šalies interesams atstovauja ir šalies įvaizdį gina aštuoni komercijos atašė.
Giriamas Lietuvos ekonominės plėtros agentūros aktyvumas, džiaugiamasi Valstybinio turizmo departamento darbais: per 20 parodų kasmet, 16 pavadinimų leidiniai aštuoniomis kalbomis, pažintinių turų rengimas per Lietuvą užsienio žurnalistams. Be to, informaciją apie Lietuvą skleidžia turizmo informacijos centrai Maskvoje, Berlyne, Helsinkyje, Varšuvoje, Barselonoje. O viena sėkmingiausių šios institucijos akcijų vadinama „Discovery day”, kai per vieną dieną Lietuvą aplankė 130 Prancūzijos žurnalistų.
Teisingumo ministerija geru Lietuvos įvaizdžiu rūpinasi, anot jos, kokybiškomis teisinėmis paslaugomis ir efektyviu teisinių institucijų darbu. Pavyzdžiui, Lietuvos notariatas, priimtas į Tarptautinio lotyniškojo notariato sąjungą, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose notarų renginiuose.
Geros žinios apie Lietuvą tiesiogiai pasiekia ir įmonių teisės specialistus Austrijoje, Olandijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Be aibės nuveiktų darbų, kaip didžiausias indėlis į šalies įvaizdžio formavimą įvardijamas šiais metais surengtas Šiaurės ir Baltijos šalių teisingumo ministrų susitikimas.
Prie ilgalaikių darbų, kuriuos esą neabejotinai turėtų pastebėti užsieniečiai, priskiriamos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos bei Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymų inicijavimas.
Menininkų kalvė
Įgyvendintų tarptautinių projektų gausa ir dideliais ateities planais gali pasigirti ir 2002-aisiais trijų ministerijų – Švietimo ir mokslo, Kultūros bei Užsienio reikalų – iniciatyva įkurta viešoji įstaiga Lietuvos institutas.
Beje, klaidingai manyta, kad būtent ši įstaiga perims į savo rankas visą Lietuvos įvaizdžio formavimą procesą. Direktorė Karina Firkavičiūtė sako, kad trečius metus veikiantis Lietuvos institutas – tik papildomas segmentas šioje srityje.
„Mes – tik informacijos apie šalies meninį, kultūrinį, mokslinį įdirbį užsienyje sklaidos dalis”,- sakė direktorė. Paprašyta įvardinti nuveiktus darbus ir pagrįsti jos vadovaujamos įstaigos reikalingumą, pašnekovė ragino žvilgtelėti į instituto kalendorių.
Žvilgtelėjom: pavyzdžiui, šį mėnesį Lietuvos kultūrinis gyvenimas pristatomas Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Lietuvos instituto sudarytame tvarkaraštyje spalio mėnesiui – kelios dešimtys įrašų: nuo mūsų šalies menininkų parodos Nyderlanduose iki dalyvavimo Pietų Korėjoje vyksiančiame muzikos festivalyje ar Eimunto Nekrošiaus „Hamleto” pristatymo Italijos bei Ispanijos publikai.
Diplomatų tėvynė
Užsienio reikalų ministerijos atstovai apie formuojamą šalies įvaizdį kalba pabrėždami diplomatijos, kurios pastangos esą nėra pamatuojamos surengtų renginių ar žiniasklaidos priemonėse išspausdintų straipsnių kiekiu, reikšmę. Nepaisant to, atkreipiamas žurnalistų dėmesys aktyviai šalies užsienio politikai ir Lietuvos interesų gynimui. Kaip pavyzdys pateikta informacinė kampanija, susijusi su Lietuvos pozicija dėl Gegužės 9-osios minėjimo Maskvoje.
Ministerijos atstovų teigimu, atskirais straipsniais įvaizdžio negalima nusipirkti. O pasaulyje esame matomi tokie, kokie esame iš tikrųjų, nes kuriamas įvaizdis negali atitrūkti nuo tikrovės. Todėl Lietuvos įvaizdį kuria ne tik valdžia, bet ir kiekvienas šalies pilietis.
Prezidentas kritikuoja
Įvertinus tokį ministerijų įdirbį, vis dėlto taip ir lieka neaišku, ar Lietuva tapo labiau žinoma ir matoma pasauliui.
Dėl nepakankamai valstybės institucijų išnaudojamų galimybių dalyvaujant šalies įvaizdžio kūrime, kritikos negaili ir Lietuvos vadovas. Prezidentas Valdas Adamkus mūsų dienraščiui sakė, jog daugiau informacijos apie Lietuvos kultūrą, turizmą ir verslo galimybes galėtų teikti mūsų šalies ambasados.
„Ne kartą esu sakęs, kad Lietuva pasauliui gali būti įdomi tik savo savitumu”,- pasikartojo šalį užsienyje reprezentuojantis valstybės vadovas.
Tad kodėl to pasaulio žiniasklaidoje atsiranda neteisingų faktų apie mūsų šalį ar net daugelį šokiruojančių lietuvių tautos atstovų apibūdinimų?
Specialistai tikina, kad į tokius pranešimus, jog aštriadančiai lietuviai ryja arklieną, vaikšto gatvėmis ginkluoti golfo lazdomis ir džiaugiasi, kad jų tautietė yra buvusio JAV prezidento Bilo Klintono meilužė Monika Levinski, derėtų tiesiog nekreipti dėmesio.
Natalija Mogučaja