Štai siūlau temą „Klausimėlio” laidai: su kuo kovojo Lietuvos partizanai? Atsakymai neabejotinai būtų įdomūs (ypač paauglių ir jaunimo). Manau, išgirstume tokių: „su kryžiuočiais”, „su lenkais” gal net – „su latviais” ar „su Napoleonu”…
Šie nelinksmi juokai kilo šnekantis su kolege žurnaliste apie tai, kaip mūsų kultūros veikėjai bijo pokario istorijos. Kalbu apie Geteborgo knygų mugę ir mūsiškių nenorą eksponuoti joje Genocido muziejaus parengtos parodos „Karas po karo”.
Pasvarsčiau, kuo padarytume įspūdį porą pastarųjų šimtmečių nekariavusiems, klestintiems švedams? Aišku, galėtume pasigirti protėviais, davusiais į kaulus vikingams Apuolėje, žinoma, Žalgirio mūšiu, dar tuo, kad Lietuva XV amžiuje kurį laiką buvo didžiausia Europos valstybė. Galėtume priminti švedams, jog esame turėję bendrus valdovus, vėliau su jais kariavome, kad jie XVII-XVIII amžiais pridarė nemažai eibių Lietuvoje. Tikiuosi, apie tai bus pateikta vaizdingos informacijos. Man regis, švedams bus įdomu. Bet čia – senovė.
Savo naujausiąja istorija vis dar nelabai ryžtamės didžiuotis. O juk būtent XX amžiuje Lietuvoje įvyko keletas stebuklų. Pirmas, kad apskritai išlikome ir atkūrėme valstybę, kad sparčiai vijomės savo kaimynus, ypač kultūros plėtote, ir ekonomika augo visai neblogai, prisimenant, iš kokios duobės reikėjo kapstytis po visų okupacijų. Antras – pokario rezistencija. Neįtikimai ilga ir atkakli, neįtikima savo mastais (atsižvelgiant į gyventojų skaičių), sukrečianti gausybe patriotizmo ir pasiaukojimo pavyzdžių. Vieną Gedulo ir vilties dieną, kai Kalnų parke tremtinių ir politinių kalinių chorai iš visos Lietuvos vieną po kitos traukė partizanų dainas, mano atsivestas svečias iš Armėnijos pasakė: „Štai tikras įrodymas, kad lietuvių partizanai buvo Tėvynės gynėjai, o ne banditai, kaip juos vadino sovietų valdžia. Banditai nebūtų sukūrę tokių gražių dainų, ir dar tiek daug…” O prieš keletą savaičių iš Olandijos atvykęs pažįstamas žurnalistas su žmona pirmiausia paprašė nuvesti į Genocido muziejų. Ten jie prisipirko leidinių anglų kalba.
Trečias stebuklas – Atgimimas ir Lietuvos grįžimas į Europą. Apie jį šįkart nekalbu. Tačiau didžiuotis pokario istorija turime visišką teisę. Ir šnekėti apie ją tiesiog privalome – tai mūsų pareiga daugybei aukų, kurių dėka išlikome kur kas mažiau pažeisti okupacijos negu, sakykim, kaimynai latviai, turintys aibę rūpesčių dėl gausybės tautinių mažumų. Be abejo, maniškė pokario vaikų karta buvo atbaidyta nuo kalbų šia opia tema: viena vertus, daug oficialaus melo buvo platinama visais įmanomais propagandos būdais, kita vertus, vyresnieji, žinantieji tiesą, buvo įpratę tylėti. Ir pati, dar kūdikis atsidūrusi su šeima už Baikalo, ilgai nežinojau, kad mano tėvai rėmė garsiojo Dievo krėslo miško partizanus (ten uogavau, grybavau ir nė nenumaniau, iš kur atsirado tos keistos duobės). Tik šiemet dešimčia metų vyresnė sesuo papasakojo, jog į mūsų vienkiemį (netoli to miško) per Velykas buvo atėję keliolika ginkluotų vyrų. Jie vaišinosi, gražiai meldėsi ir giedojo…
Kai šnekame apie patriotizmo stoką, graudenamės dėl didžiulės emigracijos, pasigendame patriotinio auklėjimo, pagalvokime, kiek turime patraukliai pateiktos informacijos apie pokarį, kiek šia tema esama vaikams ir paaugliams tinkamos literatūros (ne privalomos, vadovėlinės, o ir tą ne kiekvienas mokytojas sugeba deramai pateikti), TV laidų, filmų. Dabar kaip tik vyksta pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas. Gal visi kartu ką nors sumanys…
Marytė Kontrimaitė, rašytoja.