Pagal bolševikų suformuluotą koncepciją visi ikimarksistiniai mąstytojai ir mokslininkai artėjo prie objektyvios tiesos, bet jos nepajėgė suvokti. Įvykiai rutuliojosi „teisinga vaga” tik po Spalio revoliucijos, nes tik bolševikai moksliškai „numatė istorijos vyksmą”. Remdamiesi šiais principais bolševikai siekė ištrinti iš žmonių sąmonės istorinį atminimą.
Sovietmečiu visi tarpukario Lietuvos mokslininkai, kultūros veikėjai irgi buvo laikytini „buržuaziniais”. Tačiau dalis tuometinių mūsų mokslininkų stengėsi išsaugoti istorinį atminimą.
Atrodė, kad visa tai – jau praeitis. Deja, skaitydamas kai kurių pretendentų į mokslininkus straipsnius tuo suabejoji. Tiesa, sovietinė pozicija įgavo atvirkštinę išraišką. Tiems, kurie išdrįsta prabilti apie socialinius konfliktus, prisega epitetą: „jis dar neišsivadavo iš marksistinės metodologijos”. Tarsi praeityje nebūta socialinių sukrėtimų. Tokia mąstymo logika niekuo nesiskiria nuo anksčiau diegtos „mokslinės metodologijos”.
Dažnas vertintojas pamiršta, ką pats anksčiau rašė. Kovotojas prieš buržuazinį nacionalizmą skelbiasi patriotu ir ieško komunistinės ideologijos apraiškų net ten, kur pats anksčiau lipdė „buržuazinių nacionalistų” etiketes. Bet palikime atsivertėlius ramybėje.
Man labiau rūpi naujoji karta, kuri įsitikinusi, kad istorija prasideda nuo jų. Jai atrodo, kad visa, kas buvo rašyta per penkiasdešimt aneksijos metų, – niekai arba komunistinė propaganda. Tenka išgirsti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad Mažojoje Lietuvoje nebuvo germanizacijos. Negi I.Kantas, K.Milkus, Vydūnas, P.Pakarklis A.Šapoka ir kiti garsūs mąstytojai, istorikai buvo „sovietiniai propagandistai”?
Mūsų naujieji mąstytojai Vasario 16-osios išvakarėse staiga praneša, kad J.Basanavičius tiesiog už kažką keršijo vokiečiams ir Nepriklausomybės paskelbimo Aktas nieko nevertas popierius. Liepos 6-ąją, kai tauta švenčia Mindaugo karūnavimą, internete perskaitai, jog Mindaugas buvo didžiausias piktadarys, prieš kurį nublanksta net Stalinas su Hitleriu, ir neverta minėti tokios dienos. Internete šia proga buvo tiesiog lenktyniaujama, kas išlies daugiau purvo, mėginant įtikinti skaitytoją, kad nieko gero Lietuvoje nebuvo ir nėra, o mes visi švenčiame piktadario pagerbimo šventę.
Susiduriame su dilema: jeigu niekas į panašius rašinius nereaguos, kai kurie skaitytojai tokius išvedžiojimus priims už gryną pinigą, kaip naują mokslo žodį, o sureagavus tokie nemokšos tik apsidžiaugs nemokama reklama ir pagarsės kaip naujos koncepcijos autoriai. Susimąstai: ko jie siekia? Ar demonstruoja savo neišmanymą, o gal juos kamuoja Herostrato (šis, nesugebėdamas kitaip pagarsėti, savo gimtajame Efese sudegino Artemidės šventyklą) kompleksas?
Stebiesi ir kitkuo: pastaraisiais metais pasirodo puikių istorikų veikalų, tačiau jie beveik nesudomina žiniasklaidos, o skaitytojui pateikiama informacija tik apie skandalais pakvipusį požiūrį. Negi viską galime pateisinti žodžio laisve?
Mūsų tautos ir valstybingumo istorija niekuo ne prastesnė nei kurios kitos tautos istorija. Anksčiau teisinomės: „okupantai nori mus padaryti mankurtais…” Keiksnojome jų tarnus, o ir dabar piktinamės Rusijos žiniasklaida, kai ši tendencingai traktuoja mūsų istoriją. Tačiau kuo galime pasiteisinti šiandien, kai paaiškėja, kad mūsų šešiolikamečiai nieko negirdėjo nei apie „Baltijos kelią”, nei apie Molotovo ir Ribbentropo sąmokslą?
Bronius Genzelis