Žiūrint į „Katrinos” nusiaubtus Naujojo Orleano kvartalus, į stichijos apstulbintus žmones, nuogus kūdikius ant juodaodžių moterų rankų, nepalieka mintis, kad fatališkas lygybės ryšys susiejo juos su vargstančiais bendragenčiais Afrikoje. Turint galvoje, kad didžioji dalis Naujojo Orleano juodaodžių ir taip gyveno žemiau skurdo ribos, fatališkumo šešėlis krinta ir ant santvarkos pagrindų. Jei bet kokia valdžia yra blogybė, tai demokratija – tik geriausia iš jų. Nes ir demokratinėje santvarkoje neišvengiama klasinių principų, skirstymo į įtakingas ir nieko vertas visuomenės grupes, viešų deklaracijų ir realios veiklos išsiskyrimo. O asmens kultą demokratinėje visuomenėje pakeičia virtualių herojų garbinimas.
„Katrina” parodė, kad visuomenėje, maitinamoje pasakomis apie supermenus ir superdidvyrius, tokių herojų iš esmės nėra. Kad žmogus yra silpnas ir priklausomas ne tik nuo stichijos, bet ir nuo bendrapiliečių. Marodieriai, kurių išpuoliai visada lydi karus, epidemijas ir nelaimes – savotiški antiherojai, kurių naudojimasis suirute ir panika yra ne tik grobuoniškas, instinktyvus, bet ir ganėtinai žmogiškas. Deja, šis žmogiškumas – šiurpokas.
Bet ką daryti, jei visi amerikiečių superdidvyriai – plastikiniai? Nė vienas iš jų neištiesė pagalbos rankos merdinčiam kūdikiui ar seneliui dėl vienos paprastos priežasties – jie niekada iš tikrųjų neegzistavo. O Busho administracija, regis, neįkūnija savo nacionalinių herojų visagalybės.
Štai todėl į visus amerikiečių filmus su raumeningais galiūnais, gelbstinčiais Ameriką, ir lietuviams patarčiau žiūrėti su sveiko skepticizmo doze. Ir gerai pagalvoti, kodėl jų raumenys tokie dideli, o žodynas toks skurdus.
Matant vargšus orleaniečius, susispietusius ant plaustų ir stogų su vaikais ir šuneliais, nekart apnikdavo jausmas, kad tuoj tuoj iš dangaus kaip perkūnas nusileis Švarcenegeris ir visus išgelbės. Deja, nebent uraganas nusiaubtų Kaliforniją – galbūt tada ponas gubernatorius su rūsčia veido išraiška ir automatu išeitų į gatvę. Tai būtų filmas, kokiame jis dar nesifilmavo.
Tai, kad net skurdžiausios pasaulio šalys pasiūlė pagalbą JAV, tik liudija, jog supervalstybių, kaip ir superherojų, nėra. Visi žmonės lygūs prieš nelaimę ir mirtį. Tai sunku suvokti tiems, kurie net realiame (ne virtualiame!) pasaulyje laukia pagalbos ne iš tokio pat žmogaus, o iš herojaus. Be to, argi galima sakyti, kad žmogus, padedantis nelaimės ištiktam bendragenčiui – silpnas?.. Jis – stiprus, bet ne kaip superdidvyris, o kaip paprastas mirtingasis.
Štai kodėl stiprios yra tautos, kurios suvokia būtį kaip egzistavimą kartu, šalia kitų, neužsidarius savo pasaulėlyje.
Pabaigai – vaizdelis per TV. Luizianos gubernatorė kalba apie nekontroliuojamą padėtį valstijoje, o referentės už jos nugaros veido išraiška keičiasi kas sekundę. Ji bando nusišypsoti amerikietiška šypsena, bet kažkokia nenugalima jėga tempia lūpų kampučius žemyn. Ir ji atrodo tarsi marionetė, kurios valdymo mechanizmas sugedo. Arba kaip žmogus, staiga suvokęs, kad šita išblizginta realybė kažko jam neatskleidė.
Lietuvių visuomenė (ar bent dalis jos) dar tik eina šios realybės ir jos virtualių herojų link. Galbūt netrukus ateitis parodys, ar mes tampame nuo jų priklausomi. Ar mūsų silpnumas pateisinamas, o stiprybė – tikra.
Renata Šerelytė, rašytoja.