Nors daugelis daugiabučių gyventojų paburba, kad už vonios rankšluosčių džiovintuvą reikia mokėti atskirą mokestį, tačiau pripažįsta, kad be liaudyje vadinamo „gyvatuko”, vonios kambarys būtų gerokai šaltesnis ir ne toks jaukus.
Manęs niekas neapkaltins pedantišku tvarkingumu, veikiau atvirkščiai, bet tik su viena nedidele išimtimi: vonios kambarys turi blizgėti. Dėmėtos plytelės ar surūdijęs „gyvatukas” gali ilgam sugadinti nuotaiką ir, kaip sako senoliai, diena nueis šuniui ant uodegos. Todėl persikrausčius į naują nuomojamą butą pirma užduotis buvo pakeisti prieškario metus menantį, nuo nusilupusių dažų ir rūdžių dėmėtą rankšluosčių džiovintuvą.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė labai paprasta: nueinu į parduotuvę, nusiperku, prisuku ir naudoju. Tačiau paprastas planas žlugo vos tik užsukus į pirmą santechnikos prekių parduotuvę. Kai pamačiau visą sieną nukabinėtą įvairių formų, dydžių ir kainų „gyvatukais” supratau, kad išsirinkti nebus lengva.
Giedrė Švažaitė