Algirdas Brazauskas pademonstravo „bušišką” nervų šaltumą, kai pareiškė, jog kainų kilimas yra uraganas, prie kurio reikia prisitaikyti.
Prisitaikyti – tai reiškia mokėti. Gal ši frazė išsprūdo visai spontaniškai, prisižiūrėjus Naujojo Orleano vaizdų per televizorių, tačiau benzino pardavėjams ji buvo kaip botago pliaukštelėjimas. Jeigu jau uraganas, tai ko dairytis į „psichologiškai sunkią” 1 euro ribą? Varom toliau!
Užvakar vienoje degalinėje praradau laiko ir erdvės nuovoką, kai mano akyse 95-asis pabrango iki 3,58 lito.
Tikriausiai tas dar smagesnis kainų šuolis buvo skirtas mūsų valdžiai, kuri nuo pirmadienio kalba apie tai, kad ekonomika auga, kad šie metai Lietuvai patys sėkmingiausi ir todėl valdžia nieko nedarys, kad amortizuotų kainų šuolį.
Premjeras vakar netgi mėgino paneigti elementarų dėsningumą, kad augant degalų kainoms, brangsta viskas. Jis teigė, kad tai esanti netiesa, nes transportavimas sudarantis vos kelis procentus kainos.
Savo samprotavimų kulminacijoje A. Brazauskas pareiškė, kad ši Vyriausybė palaiko gerus santykius su verslininkais, ypač su „Vilniaus prekyba”. Toks buvo atsakymas į klausimą, ar nereikėtų Vyriausybei pasikalbėti su verslininkais, kad šie nepasinaudotų dar viena proga pasipinigauti. Ar tai reiškia, kad nesišnekės? O gal jau pasišnekėjo ir nutarė, kad Vyriausybė nesikiš, nes taip labiau apsimoka? Atsakymus reikia susigalvoti patiems.
Tokia buvo Vyriausybės vadovo reakcija į degalų krizę. Nė žodžio apie skurdžiuosius visuomenės sluoksnius – biudžetininkus, pensininkus. Nė žodžio apie atlyginimus ar pensijas. Nė žodžio apie netrukus prasidėsiantį šildymo sezoną ir naujas jo kainas. Uraganas! Gelbėkitės, jei galit! Vyriausybė turi kitų reikalų ir jums gelbėjimosi liemenių per bortą nemėtys. Vyriausybė gėrisi augančia ekonomika ir rengiasi įvesti eurą, kad tos kainos dar paaugtų ir kad pagal pajamas lietuviai vėl pasidarytų viena pigiausių Europoje darbo jėgų.
Nemanau, kad tas Vyriausybės neveiksnumas paaiškinamas vien premjero senatve ir eiklumo netekimu. Daug labiau įtikina argumentai, kad visa tai yra politika. Gerai apgalvota. Net per gerai tokiai galvai. Juk prieš kelis mėnesius visiškai taip pat buvo reaguojama į beprotiškai išsipūtusias gyvenamojo būsto kainas ir bankų beprotystę dalijant paskolas neapsidraudusiems, nuolatinių pajamų neturintiems visiškai žaliems jaunikliams. Ir ne bet kokių paskolų, bet šešiaženklių.
Tada ekonomistai siūlė kainų vijurką pažaboti įvedus nekilnojamojo turto mokestį, kuris būtų apraminęs bent jau spekuliantų įkarštį. Kuo viskas baigėsi? Ogi Vilniaus savivaldybės leidimu Kristinai Brazauskienei statyti apartamentus vienoje brangiausių Vilniaus vietų ir sprendimu visuotinio mokesčio neįvesti. O tai reiškia neįvesti jo iš viso, nes spekuliantai ir gyvena iš išimčių.
Ar po to dar galima įtarti premjerą kalbant neapgalvotai? Priešingai – jo garsus pareiškimas, kad valdžia nė piršto nepajudins kainų klausimu buvo ženklas verslui įsukti kainų karuselę. Ko nepadarė „Williams”, tą padarys A. Brazauskas. Benzinas kainuos 4 litus.
Tačiau žiūrėdamas per televizorių į uraganą premjeras neatkreipė dėmesio į tai, kas nutiko po jo. Toji dalis, beje, buvo daug įdomesnė ir labiau pamokanti. Ypač artėjant rinkimams.
Rūta Grinevičiūtė