Šis pavadinimas išsako ne būtybės prigimtį, o jos funkciją; hebrajiškai – „malak”, graikiškai – „angelos” reiškia pasiuntinį.
Pasak Laiško žydams, angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Žyd 1, 14). Bažnyčia moko, kad angelai – tai nekūniškos dvasios, todėl visiškai nepasiekiamos mūsų normaliam pažinimui per pojūčius ir sudaro paslaptingą pasaulį, kuris retkarčiais šventosiose knygose turi mįslingą stambių kosminių galybių pavidalą. Antai Laiške kolosiečiams taip sakoma: „… jame sutverta visa… ar sostai, ar viešpatybės, ar kunigaikštystės, ar valdžios…” (1, 16). Biblija niekad neabejojo angelų buvimu, tačiau jų suvokimas labai keitėsi, nuolat didėjo distancija tarp Dievo ir tarnaujančių „pasiuntinių” supratimo. Be to, Biblijoje neretai matome senovės pasaulio atspindžius, kur angelai suprantami kaip „Dievo karaliaus” įnamiai ar dvariškiai, kur vyrauja antropomorfizmai ir archainis simbolizmas (pvz., Tobijo knygoje).
Tradicinėje teologijoje mokymas apie angelus ilgus amžius kėlė ginčus. Pagrindinė diskusija vyko tarp tomizmo, kuris angelų prigimtį aiškino aristotelinio hilomorfizmo šviesoje, ir skotizmo, kuris labiau laikėsi Šventojo Rašto ir Bažnyčios tėvų mokymo. Pasak Tomo, angelai, kaip grynosios formos, skiriasi vienas nuo kito rūšimi; taigi esama tiek angelų rūšių, kiek individų: „iš to išplaukia, jog neįmanoma, kad būtų du tos pačios rūšies angelai” („Seqitur, quod impossibile sit esse duo angelos unius speciei” 1 q.50 a.4). Pasak Dunso Škoto, visi angelai, panašiai kaip ir žmonės, priklauso tai pačiai rūšiai ir skiriasi tiktai individualybe. Pastarasis aiškinimas sutampa su Šv.Rašto tekstais, kur kalbama apie angelų klases (pvz., angelus, arkangelus, cherubinus, serafimus ir t.t.).
Modernioji teologija visų pirma nurodo kai kuriuos hermeneutinius principus, kurių reikėtų paisyti, kalbant apie angelų prigimtį. Negalima angelų įsivaizduoti kaip antropomorfinių būtybių (gerų ar piktų), kurios, sakysim, veiktų spiritizmo seansuose. Pripažindami daugeliui angelų substancialų asmeniškumą, vis dėlto turime pabrėžti jų veikimo kosminį kompleksinį pobūdį. Jie ne tik „viešpatystės” ar „galybės”, bet kalbama apie „vandenų angelą” (Apr 16, 5) ar Azijos bažnyčių angelus (žr. Apr 1,20), ar tautų angelus, pvz., Dan 10, 13 ss., taigi apie „tikslingus vienetus”. Pasak Ranerio, šiandien, kai labai išsiplėtė kosmoso matmenų suvokimas, galima ir reikia atsižvelgti į galimybę aukštesnių, labai skirtingų nuo žmogaus, dvasinių būtybių, kurios būtų suprantamos ne kaip sparnuoti paveikslų angeliukai, bet didingos kosminės „viešpatystės ir galybės”, dalyvaujančios visatos evoliucijoje ir turinčios ryšį tiek su žmogaus išganymu, tiek su neapžvelgiamais galaktikų toliais. Ten, kur kosmoso platybėse vis labiau įžvelgiama prasmė bei grožis, kur vis labiau aiškėja didinga inteligencija, planingumas ir užmojis, ten galima kalbėti apie dvasinius principus, veikiančius dinamiškoje tikrovėje. Taip pat būtina pažymėti, kad Šventajame Rašte neretai Dievo veikimas apibūdinamas kaip angelų apraiška (pvz., Abraomo istorijoje, Pr 18-19, 22). Dažnai angelai gali būti laikomi kaip simboliai (žr. Pr 3, 24) cherubinai su kalavijais) arba stebuklingo Dievo veikimo ženklais (itin dažnai ugnies pavidalu, žr. Ts 6, 21 ss.; 13, 20; 2 Kor 2, 11; 6, 17 etc.). Labai būdingas Ts 13 sk. pasakojimas apie įvykius prieš Simsono („Samsono”) gimimą. Manoachui paaukojus jauną oželį ant aukuro, į dangų pakyla liepsna. Šioje liepsnoje „aukštyn pakilo Jahvės angelas”. Įdomu, kad angelo apsireiškimą Manoachas ir jo žmona supranta kaip paties Jahvės apsireiškimą. Išsigandęs Manoachas sako: „Mums teks mirti, nes mes regėjome Dievą”. Tokiu būdu Senajame Testamente aiški mintis, jog angelas – kartais yra tik Dievo veikimo simbolis. Pagaliau hermeneutinis aiškinimas privalo turėti omenyje senovės pasaulio mitologinius įvaizdžius. Kaip minėjome, Biblijoje pastebima ryški evoliucija nuo primityvių įvaizdžių iki dvasinės tikrovės skirtingumo supratimo.
Naujajame Testamente pabrėžtas angelų realumas. Jie artimai bendrauja su Jėzumi (žr. Mt4, 11; Lk22,43). Pats Jėzus kalba apie realų angelų buvimą (Mt 18, 10; 22, 30 ir kt.).
IV Laterano susirinkimas (1215) expressis verbis kalba apie angelus, kaip dvasinius kūrinius.
Teologiniu požiūriu reikalinga nurodyti, jog biblinis mokymas apie angelus dažnai akcentuoja dvasinio pasaulio skirtingumą nuo žemiškosios tikrovės ir stengiasi apsaugoti paprastą liaudį nuo nesuprantamų fenomenų dievinimo, paplitusio pagonių aplinkoje. Labai dažnai didingi gamtos reiškiniai, pvz., griaustinis ir žaibas, drebėjimas ar antkryčiai, taip pat įvairūs kataklizmai (žr. Apr 14-16) aiškinami angelų veikimu, nors šiandien mes suprantame, koks sąlygiškas toks aiškinimas. Kartais randame šias mintis išreikštas įsakmiai. Antai Apr knygos regėtojui, norėjusiam pagarbinti angelą, pastarasis taip sako: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink!” (Apr 19, 10).
Pagaliau teologijos uždavinys yra mokymą apie angelus įjungti pasaulio išganymo visumon, parodyti Dievo žengimą į visų kūrinių istoriją per Kristų. Taip suvokiamas angelų funkcionalumas Laiške žydams: „Argi jie visi (t.y. angelai) nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?” (Žyd 1, 14). Angelų pasaulis be galo išplečia žmogaus išganymo horizontus, nurodo intelektualaus pasaulio turtingumą ir mūsų drąsiausius spėliojimus pranokstančią dvasinę aplinką. Angelai, kaip ir žmonės, susiję su išganymo istorija, su viso pasaulio eschatologija. O svarbiausia – visatos hierarchijoje mes matome „regima ir neregima”, „sostus ar viešpatystes, ar kunigaikštystes, ar galybes”, kurios sutvertos per Kristų ir tik jam ir kurios laikosi juo (žr. Kol 1, 16-17). Angelologija yra vidinis kristolologijos momentas (Raneris).